Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

7 skyrius. Likusi viena šeimoje.

- Karolina –

,,Dvi savaitės ir keturios dienos". Taip užrašyta mano telefone. Man jau geriau po vakar. Tiesą sakant geriau ne dėl to, kad viskas baigėsi, o dėl to, kad dabar vyksta vakarėlis. Bet nepaisant šio vakarėlio mes turėsime labai daug darbo (jei kam neaišku tai čia kalbu apie baigimo vakarėlį) paskui, pavyzdžiui : paruošti kiekvienam po laišką, kurį rašysime ranka, po to maistas, visos puokštės, papuošimai. Mes turėsime labai paskubėti, bet kadangi dėl žmogžudysčių nereikia eiti į mokyklą, tai bent vienas geras dalykas, mums bus daugiau laiko tai padaryti. Tačiau vistiek turėsime paskubėti. Kažkas rėkia mano vardą. Tai labiau panašu į riksmą, gal verksmą. Kai jau ruošiuosi eiti pro duris, jas atidaro Klarona. Man ji žiauriai nepatinka, bet kas nutiko neįsivaizduoju, todėl turiu eiti pažiūrėti, bet pirma turiu išsiaiškinti, ar tai ne apgaulė, kad iš manęs pasijuoktų. Klarona labai mėgsta elgtis bjauriai. Tikiuosi, kad ją kažkas nužudys. Kvaila kalė, kuri nemoka nieko, bet iš kitų tyčiojasi. 

- Klarona, kas nutiko? – paklausiu jos specialiai ramiai, kad atrodyčiau nieko nesuprantanti.

- Kažkas mirė, kažkokia mergina subadyta! – šaukia ji man ir aš tada tikrai sunerimstu. Tikrai kažkas atsitiko. Bet ar tai tiesa? Reikia nueiti pažiūrėti, kad manęs neapgautų. Kas žino, kiek šie žmonės gali nueiti. 

- Kuris kambarys? - klausiu jos, kad ji nusiramintų ir pradėtų kalbėti. Regis, man tai pavyksta. Klarona jau gali normaliai kalbėti, bet aš ja vis tiek nepasitikiu. 

- Svetainė – atsako ji man ir jau bėga ten. Turbėt, tai tikrai apgavystė, bet jei ne, tai turėsiu nutraukti vakarėlį ir paskambinti FTB, kad išsiaiškintų kas čia nutiko. Aš prieinu, o ten labai daug kraujo, bėgančio iš lovos. Prieinu dar arčiau, nors tikrai žinau, kad ten negyvas žmogus, kuris visas sušaudytas. Taip, tai tiesa, ten lavonas. Jis subadytas peiliu. Rodos, kad čia mažiausiai keturiasdešimt kartų dūrta. Tai baisu. Bet lieka vienas klausimas. Kodėl? Man pašiurpsta oda.

- Kas čia, po velnių, nutiko?! – šaukdama pasako už manęs Katerina. Kai noriu kažką pasakyti ateina ir Simas bei Semas. Jie visi – sutrikę. Aš lygiai tokia pati. Nusivedu juos į kambarį, kuriame nieko nėra ir pasakau:

- Kažkas ne taip. - Konstatuoju visiems jau turbūt žinomą faktą, bet vis vien reikia apibendrinti. 

- Kas? – klausia manęs Simas.

- Na, pirmas dalykas toks: žmogus subadytas. O antras – žmogus ne iš mūsų klasės. Nežinau kodėl, bet anksčiau visi buvo iš mūsų klasės. ,,Žudikai labai gerai pasidarbavo" pamanau aš, nes tai tiesa. Kaip gali nužudyti žmogų labiausiai matomoje vietoje. Nebent vakarėlis – spąstai. Man tik dabar atėjo tai į galvą. Kaip galėjau to nesuprasti? Tai mano klaida, tai aš viską sugadinau. Man bus labai blogai jei tuoj pat apie tai nepranešiu policijai. - Sakau jiems. Jie vis dar sutrikę, bet tai, mano nuomone, normali reakciją į tokią situaciją. Juk ne kasdien (bent jau ne mūsų atveju) gali pamatyti savo namuose lavoną, ar ne? 

- Turiu susirasti telefoną. Man reikia paskambinti policijai. – Sakau jiems, nes jie padės. 

- Gerai, bet jau kažkas paskambino, - sako man Semas, duodamas telelefoną man į rankas. Aš bandau ramiai kvėpuoti. Mane bando raminti, kad viskas bus gerai, bet kaip tai gali būti? Tai neįmanoma! Man darosi bloga, girdžiu policijos ir greitosios sirenas, bet negaliu pajudėti. Aš bijau. Policija prieina prie manes, bet aš nieko negaliu pasakyti. Aš neturiu žodžių. Jie manes kažko klausia, bet aš nesuprantu, nes nieko negirdžiu. Tiesiog noriu dingti iš čia. Pagaliau atsitokiu ir galiu atsakinėti į jų užduotus klausimus. Jie manęs klausia:

- Kada paskutinį kartą ją matei? – šis klausimas mane išveda iš vėžių, nes aš to nežinau. Jos nebuvo vakarėlyje. Tai kaip, po velnių, ji čia atsirado? Tiesa, juk tai spąstai, bet vistiek man tai neaišku. Turiu kažką atsakyti. Įdomu, koks galėjo būti jos vardas?