Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

6 skyrius. Diena be nutikimų.

- Karolina -

,,Dvi savaitės ir penkios dienos." pagalvoju aš ir suprantu, kad iš mūsų visų klasiokų liko 24. Tai visai nedaug, bet kai supranti, jog jie visi mirė, o žudikas dar nerastas tai gali tiesiog apsiverkti. Aš apsirengiau ir nusileidau į apačią. Mamos niekur nematau. Keista, juk vakar vakare ją girdėjau. Apieškau visus kambarius, bet mamos nerandu. Galiausiai pasiduodu ir pašaukiu :

- Mama, kur tu esi? - nieko tik tyla, kuri mane erzina. Na, kurgi ji pasidėjo.

- Mama, rimtai kur tu? - nueinu prie koridoriaus ir pamatau kraują. Staiga man už nugaros išlenda žmogus. Atsisuku, o ten mano mama stovi. Ji labai laiminga. Tada suprantu, kodėl? 

- Mama, galvojau tau kažkas nutiko. - Pasakau aš. Ji tik ištiesia rankas. Rankose yra dovana.

- Su gimtadieniu, mano mieloji dukrele, - pasako mama. Taip šiandien mano 19 gimtadienis. Tik šiemet jis nebus labai laimingas. Žinoma, jis bus smagus, bet vistiek jis toks nebus širdyje. Gal iš išorės atrodys, kad viskas gerai, bet viduje bus keistas jausmas, kad elgiuosi nepagarbiai. Beje, dar per savo gimtadienį paruošiu kalbą mokytojoms. Tai žiauru. Kodėl mes? Kodėl aš? Na, gerai, suprantu kodėl, bet... Atidarau dovaną o ten planšetė. Visada norėjau planšetės. Pagaliau ją gavau.

- Ačiū, mama, tai pati geriausia dovana, - pasakau mamai.

- Galėsi pasikviesti visus savo draugus. Žinoma, kai tik pabūsime laidotuvėse. Ir tu pasakysi savo kalbą, tiesa? - pasako man mama. Keista, kodėl sakė, kad ,, pabūsime " nors ji tik sėdės mašinoje.

- Tik tėvai negali ten dalyvauti, nes tai mokyklos laidotuvės.

- Gerai, - pasakau mamai šiek tiek nuliūdusi. Norėjau, kad mama išgirstų mano kalbą. Na, bet teks eiti veinai. Nieko tokio, jau esu įpratusi.

- Eik ruoštis, o aš tuo tarpu pakviesiu visus tavo draugus, gerai? - paklausia ir tuo pačiu pasako mano mama.

- Gerai, - pasakau jai ir einu ruoštis. Nors kad ir kaip nenoriu ten eiti, bet kitos išeities tikrai nematau, nebent tik nusižudyti, bet tai būtų kvaila, nes aš labai nekantrauju išgyventi tie, kad sužinočiau, kas vis dėlto yra žudikas. 

'''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''"""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""

Esu prie mokyklos. Jaudinuosi, nes mano kalba bus pati pirma, o man nepatinka kalbėti pirmai. Manęs jau laukia Simas, Semas ir Katerina. Prieinu prie jų ir paklausiu ar jie pasiruošė savo kalbas. Jie visi atsakė, kad pasiruošė. Viskas buvo gerai, bet Simas paklausia mūsų, visai staiga tokio klausimo, apie kurį net nesusimąsčiau :

- Nekeista, kad šiandien nieko neatsitiko? Man tai pasirodė labai keista, nes kiekvieną dieną kažkas mirdavo. Bet ne šiandien.

- Taip, sutinku, bet gal jis, tiksliau jie nori pailsėti. Juk jie daug dirbo, kad visa tai nutiktų. - protingai jam atsako Semas. Tikrai, net apie tai nepagalvojau. Prie mūsų prieina direktorė, naujoji direktorė.

- Ar pasiruošėte?

- Taip, - atsakome mes visi vienu metu.

- Gerai, na, tada galite jau eiti. - Pasako ji.

- Karolina, juk, tikiuosi, žinai, kad kalbėsi pirma? - mane apima panika, nes tikrai nesitikėjau, kad taip gali nutikti. Iš tikrųjų maniau, kad pirma kalbės Katerina. 

- Taip, žinau, - pasakau jai ir jau einu į sceną, kur prieš mane stovės visa mokykla ir aš jiems kalbėsiu savo kalbą. Manau, man pavyks. Aš atsistoju ir bandau suvaldyti jau bėgančias ašaras. Turiu susiimti, nes kitaip visi sunerims ar man viskas gerai ir patrauks mane nuo scenos, man net nespėjus ištarti nė vieno žodžio. Bus graudus vaizdas.