Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

5 skyrius. Persekiojami.

- Karolina -

Atsikeliu anksti ryte ir prisimenu, kad šiandien ketvirtadienis. Ketvirtadienis - mano nemėgstamiausia savaitės diena. Bet tiksliau buvo nemėgstamiausia diena, nes buvo keturios matematikos ir trys geografijos, bei dvi istorijos. Bet kai matematikos ( ponios Frenč ) ir geografijos mokytojų nebėra ši diena pasidarė labai lengva. Aš vis dar labai jų ilgiuosi. Kaip galima nepalūžti kaip kiekvieną sumautą dieną tavo mokytojus, beje, geriausius, žudo, kaip tavo klasiokus žudo ir dar tave kaltina dėl viso šito? Kiekvieną mielą dieną aš verkiu, nes vis prisimenu tuos mirusius žmones. Galiu galvoti ir toliau tik man reikia nueiti į lauką. Vaikštau viena, nes man reikia apie viską pamąstyti. Trakšteli šaka. Aš atsisuku. Ten nieko nėra. Man šiek tiek pasidaro baisoka, bet einu toliau. Vėl tas pats garsas. Atsisuku ir pamatau žmogų, stovintį prie manęs. Jis apsirengęs visiškai baltai. Net jo kaukė balta. Tai labai keista, na, bet gal žmogui taip tinka, ar ne? Juk visi turime skirtingą skonį tam. 

- Ar tau viskas gerai? Kažko reikia? - paklausiu jo, tačiau atsakymo neišgirstu. Mane apima panika. Žmogus, atrodo, nekvėpuoja. Tik bukai spokso į mane. Tai kažkokia nesąmonė. Keista, bet aš spoksau į jį ir jaučiu - baimę. Visą kūną krečia šiurpuliukai. Turiu ką nors daryti, nes kitaip išrotėsiu. Atsisuku ir pasakau jam: 

- Aš skambinu policijai, - pasakau jam ir išsitraukiu telefoną, vaidindama, kad skambinu. Tai geriausia taktika tokiems, kaip jis arba ji. Nežinau kokios lyties tai asmuo, bet, manau, jog tai vyras. Atsisuku pasižiūrėti, ar tai padėjo, nes jei ne, tai tada reikės rimtai skambinti, o tai sukletų įtarimą. O aš to tikrai nenoriu. Kas gali iš viso to norėti? Taigi atsisuku į tą pusę, kur stovėjo asmuo. Žmogaus, kuris mane stebėjo nebebuvo. ,,Suveikė, - pagalvoju aš." Nusisukau eiti, bet tiesiai prie mano veido tas pats žmogus. Suklykiu ir nukrentu ant žemės, pamesdama telefoną ir į jį sudaužydama. Jis artinasi prie manęs. Jau galvoju, kad man šakės, tačiau jis tik praeina, numesdamas man lapelį. ,,Sugriauk Semo nakvynę pas Kateriną arba mirs tavo motina. - S -". Man pradeda spurdėti širdis. Tai neįmanoma, nebent tik vienas dalykas. Juos supykdyti. Ne, velniop, aš to nedarysiu. Be to, kodėl jis ar ji to galėtų norėti? Kam to reikia? Juk tai tik paprasta nakvynė, ar ne? Tegul nužudo visus mano artimuosius, bet to niekada nepadarysiu. ,,Tavo laikas senka - S -". Perskaitau žinutę ir suprantu, kad man liko tik ši diena (kaip visada). Bet iki vakarėlio liko dvi savaitės ir šešios dienos. Dar turėsiu laiko juos sujungti, jei tai padarysiu. Tikiuosi (oi, labai tikiuosi!), kad jie man atleis per šį laiką, kol būsime drauge ir darysime visokiausias dekoracijas vakarėliui. 

'''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''"""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""

Atėjusi į mokyklą supratau, kad kažkas ne taip. Kažkas kitokio. Tik kai prieinu prie stendo pažiūrėti naujienas pamatau, kad šiandien mokykloje bus gedulo diena. O keli vaikai, Katerina, Karolina, Semas, Simas turės kalbėti savo pasiruoštą kalbą apie tas mokytojas. O ne, tik dabar prisimenu, jog tai iš tikrųjų įvyks. Aš to labai nenoriu. Tik ne tai. Aš to nekenčiu, nes visada apsiverkiu ir net neturiu kalbos. Bet tai atliksiu, jog jas pagerbčiau, kadangi jos tikrai to nusipelnė. Prie manęs prieina Simas.

- Labas, - tepasako jis priėjęs prie manęs. Atrodo labai nusiminęs. Bet kodėl? Kas gi atsitiko?

- Kodėl tu toks liūdnas? Juk tu pasveikai? - paklausiu jo, tačiau Simas man nieko nesako. Staiga suskamba skambutis, kviečiantis visus į pamokas. Tačiau kaip galima eiti į pamokas? Kaip galima apsimesti, kad nieko neįvyko? Kiek laiko direktorius ir visi kiti apsimetinės? Man dar reikia parašyti darbą tema ,, Ar visi žmonės skirtingi? ".

- Mums reikia į pamoką. - Pasako, pertraukęs mano mintis, Simas.

................................................................................................................................................................