Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

3 dalis. Šaradų pabaiga. 18 skyrius. Pabaigos pradžia.

- Karolina –

Liko tik viena savaitė. Šiandien penktadienis. Visi jaučiamės labai prastai. Ypač Simas. Mirė jo sesuo, Betanė. Man skaudu dėl jo, nes jis ir taip daug jau prisikentėjo. Šiaip niekas kitas neturi taip kentėti taip kaip kenčiame dabar mes. Net priešui to nelinkėčiau. „Jie nuėjo per toli." pagalvoju aš. Staiga man į telefoną ateina žinutė. Pasižiūriu ir, aišku ji yra nuo žudikų. „Čia viskas baigsis, čia viskas prasidės. Tai mūsų pabaiga, bet kai kam nauja pradžia.". Turėsime vėl važiuoti į laidotuves. Rytoj. Šiandiena mes vėl eisime į mokyklą, bet nebūsime ilgai, nes Simui reikia atokvėpio nuo viso šio mėšlo, kurį patiriame ir mokykloje, ir namuose. Nežinau net ar yra bent viena saugi vieta, kurioje mes pabūtume ramiai niekieno nesutrukdomi. Turbūt, ne. O gal? Aš išlipu iš lovos ir bandau apsirengti, bent jau rasti, kažkokį rūbą, bet nei vienas man nebepatinka. Nekenčiu raudonos spalvos. Ji primena kraują. Įdomu, koks žaidimas laukia dabar? „Nori žaidimo. Palauk rytojaus.". Dar viena žinutė? Kodėl jie tiek daug rašo? Neturi ką veikti? Gal. Norėčiau bent vieną dieną pabūti ramiai ir normaliai pagyventi : be jokių mirčių, be jokių grasinimų, be jokios policijos ar detektyvų. Nejau mes to nenusiplnome? Gal mes jau nebeturime normalaus gyvenimo? „Mes jau jo nebeturime nuo viso šito pradžios." pasakau sau, kad nekalbėčiau nesąmonių ir negalvočiau, kad viskas pasikeis. Žudikai vis tiek galvoja naują kruviną žaidimą, kuris mus pribaigs. Dar viena žinutė : „Išliks tik stiprausi du.". Ką visa tai reiškia? Du? Ne, reikia mažiau galvoti apie blogus dalykus bei mintis. Reikia džiaugtis, kad mes iš viso dar gyvi, ar ne? Aišku, gaila kitų žmonių, bet šiuo metu reikia tikėtis, kad artimiausiu metu mes gyvensime, nes, galimas daiktas, esame vieninteliai žmonės, kurie gali sustabdyti žudikus ir šias žudynes. Bet geriau pagalvojus, reikėtų mums visiems savęs paklausti ką mes iš tikrųjų padarėme : padėjome ar trukdėme. Pagaliau aš išsirenku savo rūbus ir apsirengusi nueinu prie laiptų. Tada pagalvoju : „Kodėl nieko nesigirdi apačioje?". Nueinu į apačią ir nieko nei matau, nei girdžiu. Tada apsisuku ir pamatau, jau pavėluotai, į mano galvą skredantį peilį ir tik spėju suklykti, trumpai. Atsikeliu. Esu visa sušilusi. Tai tik košmaras. Staiga prie manęs pasirodo Simo veidas. Jis man pasako, kad labai muisčiausi, kol miegojau. „Gal jam dar nieko nesakysiu apie sapną, nes greičiausiai, žinoma, taip ir bus, jis pradės jaudintis dėl manęs, o aš jam tikrai nenoriu būti ragštis subinėj." Pasižiūriu į laikrodį ir pamatau, kad yra be pankiolikos aštuonios. Išlipu iš lovos, greitai susirandu rūbus ir po kokių penkių minučių jau esu pasiruošusi eiti į mokyklą. Kai jau norime išeiti iš kambario, atsikelia Katerina ir Semas. Pasakome vieni kitiems labas rytas ir aš su Simu išeiname iš miegamojo. Nulipame laiptais žemyn ir lamatome labai daug vaišių. Kam jos? Kada jau noriu klausti Katerinos tėvų, pati susivokiu, kad šiandien yra Semo tėčio gimtadienis. Bus labai smagu, jei niekas nemirs ir t.t. Žemyn nulipa ir kiti mūsų draugai – Katerina ir Semas. Jie visi atrodo nusiteikę laimingai, tik gal Simo tėvai ne. Tačiau aš juos visiškai suprantu, nes pati taip jaučiausi. Bet jie atrodo vis vien laimingi ir pasiruošę švęsti. Mes visi tyliai išsliūkiname laukan. Pereiname gatvę, kuri šiandien atrodo kažkodėl tokia bespalvė ir niekam tikusi. Kas man darosi? Gaunu žinutę. „Čia viskas baigsis, čia viskas prasidės. Tai mūsų pabaiga, bet kai kam nauja pradžia.". Perskaitau ją. Tai ta pati žinutė, kuri man buvo parašyta mano sapne. Ar aš matau ateitį? Negali būti. Pasižiūriu į savo draugus ir matau tas pačiau minas, kaip ir mano. Jie irgi tą patį sapnavo? Nedrįstu jų paklausti, nes atsakymą jau žinau ir taip. Kaip tie žudikai tai sugebėjo padaryti? Ne, rimtai, to jau per daug. Kaip jie drįsta! Jau kaip noriu pradėti rėkti aš nusiraminau, nors ir sunkiai, bet man pavyko.

- Aš kai ką supratau. – Pasako Katerina.

- Ir ką gi? – paklausia Simas.

- Aš supratau jų silpnybes. – Tai mane pribloškia. Jie iš viso turi silpnybių?