Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

22 skyrius. Baseinas, pilnas kraujo.

- Karolina –

Pirmoji man kilusi mintis yra tokia : mums liko tik trys dienos, pagrobta Filė Romberton ir mes turime mokykloje labai daug darbo ir dar po dvyliktos valandos turėsime viską mesti ir eiti pas Helerį Lifą ruoštis gelbėjimo operacijai. Argi dar negali būti blogiau? Nors, tiesą sakant, gali. Jei dar vieną iš mūsų beveik mirtinai užbadytų žudikas, tai situacija dar labiau komplikuotųsi. Tačiau jau seniai kada ir bemačiau žudikus prieš savo akis. Gal jie mūsų bijo, kai esame visi kartu, nes pastaruoju metu mes esame vien tik tai kartu ir nė per žingsnį nesitraukiame vienas nuo kito. Gal taip ir geriau. Nes anksčiau mes vienas kitu tikrai taip nepasitikėdavome ir tikrai būtume nesipasakoję tokių baisybių vieni kitiems. Šiaip būtume vis daugiau melavę ir kuo toliau tuo labiau mus tai slėgtų, kol galiausiai net nebebūtumę draugai. Gal tai vienintelis žudikų pliusas, nepaisant to, kad užmušė tiek daug nekaltų žmonių? Nežinau, kodėl jie taip daro, bet manau, kad mes greitai juos sugausime, nes artėja ta diena – baigimo šventė. Jie sakė, kad per ją pasirodys, o ji šiemet bus šiek tiek paankstinta, bet jie gali išsiduoti tik po dvyliktos. Bet kuo greičiau tai įvyks, tuo mums, ypač man, bus ramiau, nes kol kas, aš esu tokia išsękusi, kad galėčiau visą pilną dieną vien tik tai miegoti ir daugiau nieko neveikti. Išlipu iš lovos ir gaunu žinutę. Vėl. „Kaip jautiesi? Gal tau reikia vaistų? Žiūrėk, ką vakar vakare atsinešiau į tavo namus tau net nepastebint." Pasižiūriu visur, kur tik įmanoma, bet nieko nerandu. Gal jie tik su manimi žaidžia? Kai jau noriu rėkti, prisimenu vieną vietą, kurią žinau tik aš. Mano kambaryje yra tokia vieta po lovą, apie kurią sužinojau tik praeitą vasarą ir ten viską slepiu. Atidarau ją ir pamatau krūvą vaistų. Ant jų visų išraižytos „S" raidės. Tada pamatau kažkokį kitokį objektą. Išimu jį ir ten kažkieno ranka. Suklykiu. Tačiau kol nepradėjau paniškai elgtis pamatau dar vieną dalyką – lapą. Paimu jį į rankas ir apverčiu kita puse. Ant jo užrašyta : „Kol kas tai tik jos ranka išmirkyta baseine. Bet kitą kartą jūs ją rasite visą ir labai baisią. Geros medžioklės." Tai labai žiauru. Kaip galima taip elgtis? Tada pagalvoju, kaip dabar jaučiasi Filė.

''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''"""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""

- Filė Rombeton ( prieš 1 valandą ) –

Jaučiuosi apgailėtinai, nes man taip skauda galvą lyg atrodytų, kad ji tuojau sprogs. Pirmoji mintis, apie kurią pagalvoju, kur aš esu. Tamsu. Apskaičiuoju, kad dabar galėtų būti apie septintą valandą, nes pasirodo tik mano kambaryje taip tamsu, bet lauke atrodo šviesu kadangi dabar vasara. Antra mintis, kuri man šauna į galvą tokia : ar manęs kas nors ieško? Tikiuosi, kad ne, nes vis tiek iš patirties žinau, kad šie žudikai taip gerai viską apgalvoja, kad tiesiog neįmanoma visko suprasti laiku ir visi žmonės miršta. Nesitikiu būti laiku išgelbėta. Girdžiu, kaip kažkas ateina laiptais žemyn. Tai leidžia daryti išvadą, kad esu rūsyje. „Mano baisiausias košmaras – mirti rūsyje. Lyg jie specialiai taip būtų padarę." pagalvoju aš. Tada kažkas nulipa laiptais ir atidaro rūsio, kaip aš neklydau, duris.

''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''''"""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""""

- Karolina –

Nulipu į pirmąjį aukštą ir apsidairau, ar nieko čia nėra. Pasirodo, visi dar miega, nors jau seniai turėtų būti atsikėlę. Greičiausiai tėvai labai pavargę kaip ir mes, nes ir jie nebemiega, kaip anksčiau – bijo. „Galiausiai viskas baigsis." Pagalvoju aš. Staiga suvokiu, kad esu ne viena. Pasiimu nuo stalo peilį, apsisuku į žmogų ir jau noriu jam smeigti, bet pamatau, kad tai Simo motina.

- Oi, atsiprašau. Galvojau, kad jūs esate... ai nesvarbu. – Mikčiodama bandau paaiškinti savo veiksmus. Ji draugiškai nusišypso ir man ramiu balsu pasako :