Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

2 dalis. Naujas žaidimas. 11 skyrius. Naujas žaidimas.

- Karolina -

Dvi savaitės. Dvi savaitės, per kurias turiu susiruošti labai daug dalykų. Paruošti vakarėlį, kuris užima man labai daug laiko mano gyvenime ir parašyti rašinį. Beje, kalbant apie rašinį aš jau pradėsiu jį dabar rašyti, nes mokytoja pakeitė laiką ir galime rašyti kokia norime tema, taigi tai man patinka. Reikia pradėti rašyti. Bet ką? Mąstau ir nusprendžiu pasirinkti temą, kuri mums visiems dabar labai sunki. Taigi pradedu:

- Kai mokytoja pakeitė rašinio pateikimo laiką aš sutrikau. Nežinojau apie ką man rašyti. Galbūt ne tik aš, o ir jūs. Tačiau nusprendžiau parašyti rašinį apie skausmą ir patyčias.Galiu netgi pateikti pavyzdį - tai šie įvykiai. Juk mes visi žinome, kad iš kai kurių žmonių ar vaikų tyčiojamasi visą gyvenimą. Jie tiki, kad gal tai aprims ir to nebebus vyresnėse klasėse. Bet kuo tolesnė klasė, tuo blogiau jiems. Tos patyčios, skaudinimai jau nebėra tos pirmos klasės. Jos vis labiau skaudina ir pirma žmogus verkia. Paskui jam tai pradeda atsibosti ir jis vis mažiau verkia. Paskui bando skaudinti kitus, bet jam tai nepavyksta, nes jis tiesiog draugiškas. Galiausiai, kai patyčios pasiekia aukštumas jie jau nebeverkia. Jie, manau, pradeda norėti atkeršyti savo skriaudikams. Ką jie galėtų padaryti jiems? Kaip tai jie padarytų? Manau, kad jiems prasideda depresija, savęs nekentimas. Bet kai kurie nori tikro keršto ir jie nebesusilaiko. Jie pradeda mąstyti apie kraują. Kaip klyks jų skriaudikai. Bet svarbiausia, kad jie nori atimti tai ką atėmė iš jų. Viltį. Jie nori, kad nebeliktų vilties. Gal, pavyzdžiui tie, kurie dabar žudo, nebeturi vilties? Gal juos paveikė patyčios? Mes manome, kad jie paprasčiausiai pscihopatai, bet gal taip nėra? Manau, kad mes turėtume kiekvienas sau užduoti šį klausimą : ne kodėl jie mus žudo ir tai daro. Ką mes jiems padarėme?

Tai, pagaliau baigta. Bent jau vienas dalykas. Pateikiu mokytojai darbą ir išlipu iš lovos, nueinu į apačią ir pamatau, kad jau pasidaręs kavą geria Simas. Turiu pasisveikinti, bet po vakar ką mes, Katerina, aš ir Semas, sužinojo niekuo nebegalime pasitikėti. Keista, kad net jau vienas kitu nebepasitikime. Man tai jau pradeda atsibosti. Sukaupiu jėgas ir ištariu:

- Sveikas, Simai. Kaip tau sveikata? - paklausiu jo. Jis į mane pasižiūri lyg į kvaišą ir atsako man :

- Man viskas gerai, kaip tau? - paklausia manęs, o aš negaliu atsakyti, nes tiesiog neturiu atsakymo. Prieinu prie jo, nes noriu pasiimti puodelį kavai, o jis netikėtai prie manęs prilimpa lyg koks vabalas ir pabučiuoja. Žinau, kad turiu atsitraukti, bet negaliu, nes tai netikėta ir... na patys suprantate turbūt. Girdžiu kaip kažkas leidžiasi laiptais ir mes vienas nuo kito atsitraukiame lyg nieko nebūtų nutikę. Tai Katerina. Ji į mus pasižiūri ir tik pasako:

- Labas rytas, - ji tai pasako taip lėtai, kad, atrodo, net laikas būtų sulėtėjęs. Dar ji labai atidžiai nužiūri lyg mes būtume kokie kvailiai ir bepročiai. Matau, kad ji gali suprasti kas čia nutiko. Semui tai labai nepatiktų, todėl ėmiausi strategijos:

- Jau padarei rašinį? Aš tai taip, nes nenoriu vėluoti. - Paklausiu. Man pavyksta ją išblaškyti nuo šios velniavos. Ji greit atsako:

- Taip, nes irgi nenoriu pavėluoti pateikti darbo, kaip ir tu. - Atsako man. Netgi labai nuoširdžiai, o to tikrai nesitikėjau. Aš lieku patenkinta, tačiau man vis tiek neduoda ramybės. Gal ji meluoja? Bet ką jai duotų mūsų kančios? Ką ji iš to laimėtų? Oi, tiksliau jie. Mane jau pradeda nervinti šie žaidimai. Ir tik tada prisimenu.

- Prisimenate žaidimą, apie kurį mums pranešė? Juk jis jau turėjo prasidėti, ar ne? - paklausiu jų. Jie sutrinka, nes turbūt irgi neprisiminė, nors dėl Simo nežinau ar jis žino tai. Turbūt žino, nes jau žiojosi kažką sakyti, bet pasirodė Semas ir visi mes nutilome. Dabar tikrai žinau, kad ji, Katerina, žino viską. Man sutraukia skrandį, nes jei ji viską pasakys man galas. Bet kol kas ji tyli. Bet man kyla klausimas : kiek jis pats čia laiko stovi? Mane nupurto šiurpulys, kai pagalvoju, kad jis galėjo viską pamatyti. Ateina žinutė. Tik man. ,, Laikas jau eina, niekas niekuo nepasitiki, o tu turi dar vieną paslaptį. Kaip galėsi su juo kartu būti, kai žinai, kad esi pabaisa, nes jį išadavei su jo geriausiu draugu? ". Man dar kartą pašiurpsta oda. Kas jiems abiems negerai? Kodėl tai jie daro? Šiandien penktadienis. Tai geriausia diena, po šeštadienio, savaitėje. Reikia eiti į mokyklą, todėl visiems pranešu: