Baltoji Hana

Atgimimas

Bėgau, kol galiausiai nebeužuodžiau jų kvapo.
,, Kas per nesamonė, jų kvapas buvo toks stiprus čia, o dabar staiga pradingo!"
Staiga kažkas puolė mane už nugaros ir smarkiai įkando į koją priversdamas mane nukristi. Prieš mano akis išdygo Kšatrija su savo šutve.
- Ir ką gi mes čia turime? Mažą, naivią voverytę?
Aš suurzgiau ant jos.
- A taip, atleisk, kad nužudžiau tavo tėvus, aš nesusilaikiau, nes jie buvo tokie skanūs! - ir apsilaižė savo nasrus.
- O dabar pamokykit ją berniukai!
Pajutau skausmą iš savo nugaros, kojų, snukio. Mano kūnas buvo didelėse kančiose. Kai jie pagaliau baigė linksmintis, nusibode nulekė į savo bazę. Gulėjau didelėme kraujo klane. Vos ne vos atsistojau ir nuėjau iki didelio akmenio. Priėjusi akmenį ir užlipusi ant jo, susmukau. Pajutau kaip man pradeda temti akys.
,, Ar tai jau pabaiga?"
Pagalvojau, kai visai man aptemo akys.
***
Matau indėnus. Jie šoka aplink mane ir rėkia man nežinomus žodžius. Vienas iš jų prieina prie manęs su didingu, žaliu elniu. Indėnas kažką pateplioja ant mano snukio ir nusišypso. Tada prie manęs prieina elnias ir su savo dideliais ragais priliečia mano snukį.
***
Staigiai atmerkiu akis. Aplink mane susispiete vilkai. Jie žiurėjo į mane lyg į kokį brangakmenį. Apsvaigusia galva atsistoju ir apžiūriu savo kūną.
,, Kaip aš dar gyva?"
,,Pala!"
Pasižiūriu į savo kailio spalvą. Mano kalis buvo baltas. Baltas kaip sniegas, tačiau tyresnis. Pasižiurėjau į vilkus. Jie apsižvalge, davė kelią rudam, stipriam, žaliaakiui vilkui.
,, O šūdas, ar aš kažką vėl padariau ne taip?"
Jis priėjo prie manęs ir pasakė:
- Sek paskui mane, jeigu nenori, kad juodieji vilkai tave sudraskytu.