Baltoji Hana

Kai supranti klaidas (2 dalis)

Pykšt!

Kulka praskriejo per colį nuo mano galvos. Čado bosas staigiai įlipo į mašiną ir paspaudes gazą nuvažiavo kuo toliau nuo manęs palikdamas Čadą užnugaryje.

- Ei!! Bose nepalikit manęs čia vieno!! - pradėjo verkšlenti.

Supratau jog tai buvo mano šansas. Urgzdama ir iššiepusi dantis išlindau iš krūmų. Čadas lėtai apsisuko pilnas įšgaščio.

- Eeee...n - nepyk...g - g - geras šunelis...

Supykusi jog jis pavadino mane šuneliu priėjau prie jo taip arti jog galėjau pajausti jo kvėpavimą. Prieš pat jo akis atsiverčiau žmogumi ir smarkiai sugriebusi jo kaklą sušnypščiau:

- Kur...mano...vaikai!!!

Staiga Čadas pradėjo kratytis ir susmuko ant žemės.

- Nuostabu... - piktai tarstelėjau.

Atsiverčiau vilku ir pauosčiau orą. Pagavau jų kvapą ir supratau jog tas šūdžius vežasi Tarą su Šia į miesto pusę. Tikriausiai po miesto išsuks atgal į mišką. Gudruolis specialiai paganys juos po miestą. Galvoja jog neišdrysiu išeiti į miestą, nes esu vilkas, bet ha! Vienas, nulis mano naudai! Bet dabar reikės palaukti kol sugys koja...reiktu eiti ir parinkti žolelių, bei iš linų ir lapų surišti ir padaryti laikiną tvarstį kojai. Netrukus mano koja jau buvo aptvarstyta ir aš ramiai gulėjau ant drėgnos žemės šalia laužo. Staiga Čadas garsiai įkvepė ir greitai atsisėdo. Jis apsidairė ir pamates mane nustero.

- Bet...kur...VILKAS!...buvo...čia...

- Nagi baik nervintis aš nesikandžioju - ir nusišypsojau taip jog matytusi mano aštrūs vilkiški dantys. Šio triuko išmokau stovyklavieteje.

- Tai reiškias tai tiesa!! TU BUVAI TAS VILKAS!

- Na taip...galima ir taip pasakyti, bet tu turėtum džiaugtis jog nesuvalgiau tavęs vakarienei, nes bet koks vilkas neatleistu net muselei jeigu iš jo atimtum JO VILKIUKUS!

- Tai tie vilkiukai yra tavo vaikai!

- Taip! O dabar būk toks malonus ir pasakyk kur jis juos išvežė kol savo nagais tau nepervėriau gerklės!!

Jis iškelė rankas ir išsigandes suriko:

- Gerai! Gerai! Tik nusiramink! Aš tau viską papasakosiu tik jeigu tu nusiraminsi...taigi...

Šios pov.

Atsibudau nuo didelio trinktelėjimo į galvą. Aplinkui buvo labai tamsu, tik pro trys skilutes švietė žvaigždės.

- Tarai! Tarai!!

Po kelių minučių pasigirdo mieguistas Taro balsas:

- Šia? Kur mes?

- Nežinau, bet tikrai ne pas mama.

- Mhm. O žiurėk pas mane yra dubenėlis vandens!

- Ei! Pas mane nera! Nors pala...ant žemės yra kažkoks skystis...FUI! ne...ten ne vanduo, o mano...

- Ew! Patylėk! Geriau pabandykim pabėgti!