Baltoji Hana

Mėlynos ir žalios akys (2dalis)

Dar vis gulėjau ant šaltos žemės, kai pajutau mažą švelnų snukutį ant mano pilvo. Pasižiuriu į savo du vaikus. Balto kailio dukra buvo su žaliom akim, sūnus su mėlynom akim. Tik niekaip nesupratau vieno dalyko...kodėl sūnaus kailio spalva yra juoda, o ne ruda kaip Alfos. Reikės labiau tuom pasidomėti. Po kelių minučių pas mane atbėgo Alfa. Jo akys buvo kupinos pykčio, bet tik pamatė savo vaikus ir jo žvilgsnis iš karto sušvelnėjo.

- Ar sugalvojai jiems vardus? - paklausė.

- Ne...laukiau tavęs.

Jis priėjo arčiau ir nusišypsojo.

- Jie nuostabūs!

- Žinau - šypteliu. - Tu sugalvok mergaitei vardą, o aš berniukui!

- Mhhhhhh... jos vardas bus Šia, nes primena mėnulį - nusišypso savo žavinga šypsena.

- Taras, nes tikiu, kad ateityje jis sužibės visomis savo spalvomis - sumurmu.

- Gerai...einam atgal į stovyklavietę kol dar kažkas neatsitiko.

Ir nutipeno lėtu žingsniu atgal į stovyklavietę. Sukaupusi visas jėgas atsistojau ir paraginau vilkiukus stotis ir eiti. Kaip ne keista jie praleido kūdikystės metus ir jau galėjo vaikščioti. Jie nusekė paskui mane besistumdami ir besikandžiodami. Tada pamačiau Mia. Ji kalbėjo su Alfa įsikibusi į jo ranką. Tada jis pasilenkė ir pabučiavo ją. Pirma stovėjau apšalusi. Jie sunerė rankos pirštus ir žiurėjo vienas kitam į akis gan ilgai. Pajutau kaip į mane bumptelėjo Taras ir Šia. Jie pažiurėjo į mane klausiamu žvilgsniu. Aš apsisukau ir ramiai nuėjau atgal į mišką. Aišku mane nusekė ir Šia su Taru. Jie ramiai ėjo mėgaudamiesi mano kompanija. Kartą mane mama mokė, jog pamačius savo vaikiną su kita mergina reikia tiesiog pasitraukti, o ne bėgti pas jį ir kelti sumaištį kodėl jis su kita. Jeigu jis surado savo gyvenimo pusę, reiškia jog pasitaikiau jam kaip klaida. Nežinau kodėl, bet pamačius juos kartu man neskauda, aš tiesiog supratau lyg tai būtu pats elementariausias dalykas. Staiga Taras nerė į krūmus. Paskui jį ir Šia. Išsigandusi, kad jiems nutiko kažkas blogo kuo greičiau lindau į krūmus.