Baltoji Hana

Miško Hili

Visų žvilgsniai buvo nukreipti į mane, taipogi ir Alfos. Jis atsivertė žmogum, priėjo ir smarkiai, smarkiai apkabino. Tačiau aš negaliu...negaliu atvirsti atgal žmogum...kodėl? Staiga už gaujos kažkas sužibo žaliai. Visi pasitraukė ir tai butybei nusilenkė.
Pala...jis man matytas...ah! Taip tai tas pats elnias kuris padėjo man pavirsti baltuoju vilku!
Alfa taip pat jam nusilenkė ir pasitraukė nuo manęs. Tada elnias priėjo prie manęs ir piktai tarė:

- Išdavikė! - jis nusitaikė savo ragus į mane ir pasmeigė.

- Tu išdavei mus! Apgavai mirtį ir negana to sukelei didelę sumaištį. Tu esi neverta gyventi! Tačiau dabar nesijaudink...aš pasirūpinsiu, kad šį kartą tu tikrai mirtum! - su šiais žodžiais jo ragai susmigo dar giliau.

Tada pamačiau didelę strėlę žibančią kaip saulės spindulys kuri susmigo elniui tiesiai į jo kūną. Jis sustaugė iš skausmo ir vienu mostu ištraukė savo ragus iš mano pilvo. Smarkiai kritau ant žemės, bet vis vien atsistojau. Ir tada pamačiau indėną. Tą patį indėną kuris buvo ištepliojės man snukį. Jis piktai sužiuro į visus. Tada priėjo prie manęs ir nusišypsojes prilietė savo šiltomis rankomis mano pilvą ir uždainavo. Mano pilvas išgijo. Tada jis priėjo prie elnio ir tarė:

- Išblėso tavo šviesa Hili, perėjai į tamsą ir pradėjai žudyti! Tai tu esi nevertas gyvenimo...davei priesaiką, bet darbas tau buvo per sunkus! Atleisk, bet neturiu jokios kitos išeitės, bet tik išsiūsti tave į slėnį...

Hili liūdnai nuleido galvą ir pradėjo nykti, galiausiai jo kūnas tapo drūgelių būriu ir jie gražiai nuplasnojo į dangų. Indėnas vėl atsisuko į mane ir priejės pabučiavo mano galvą.

- Sekmės mano Hleilihia - ir pasivertės pelėda išskrido.