Baltoji Hana

Tiesa

Šios pov.

Visi palinkėjo labos nakties ir nukurnėjo į savo kambarius miegoti. Liūdna žvilgtelėjau į laikrodį. Jau buvo dvylikta nakties. Atsikėlusi ir pašokusi su nasrais pradariau duris kurios vedė į kiemą. Hana jau gulėjo ant žolės ir stebėjo žvaigždes. 

- Eime? - nekantriai paklausė ji. 

- Eime... - atsakiau.

Ji atsikėlusi pribėgo prie tvoros. Apačioje buvo iškasta didelė duobė. Ji vos ne vos prasispraudė pro ją į kitą pusę. Nervingai pažiūrėjau atgal. Sukaupusi visas jėgas pralindau pro apačią. Hana linksma nusišypsojo ir nubėgo į mišką. Neiškentusi atsigrežiau atgal. Prie lango stovėjo Edvardas su Sara. Sara šypsojosi, o Edvardas verkė. Nusišypsojusi jiems greitai nuskuodžiau paskui Hana. Bėgom kelias valandas kol sustojom prie didelių eglių. 

- Atleisk... - sukuždėjo Hana.

- Atleidžiu, tačiau kodėl?... kodėl taip ilgai?

- Jūsu kvapai buvo silpni... Taro kvapą užmiršau, tačiau tavo dar buvo išlikes. Nežinau kaip surasime Tarą, bet manau, kad pirmą tau reiktu papasakoti kaip viskas buvo...

Susidomėjusi palinksėjau galva.

- Tavo tėvas yra vardu Alfa. Prieš sutikdama jį susidraugavau su lape vardu Mia. Mią pagrobė kitos gaujos vadė Kšatrija. Nežinodama ką daryti aš netikėtai atbėgau į vilkų stovyklą. Ten susitikau tavo tėvą. Mes treniravomes ir ruošemės ateinančiam karui. Kai susilaukiau ir pagimdžiau jus... Alfa... jis paliko mane dėl Mios. Giliai viduje jaučiau jog taip nutiks tad tiesiog pabėgau su jumis. Aišku nesitikėjau jog mus užpuls žmonės ir man reikės jus gelbėti. Aš esu apgailėtina mama...

- Hana... nesvarbu kokia tu esi... apgailėtina, bloga, netobula... aš... vis vien tave myliu!