Baltoji Hana

Nauja draugė

Ne! Ne! Tu monstras, monstras! Dink! Žudikė!
Staiga atsimerkiu. Ir vėl. Vėl sapnavau košmarą. Šis košmaras kankino mane nuo buvusio įvykio kai man buvo 16 metų. Dabar man 20 metų. Aš dar vis negaliu patikėti, kad jau 4 metus ištvėriau be vilko pavidalo. Toks jausmas lyg mano vilkiškoji puse pradingo, tačiau aš žinau, kad ji yra su manimi. Ji yra visada su manimi. Dalelė manęs...
Išlipu iš lovos ir apsirengiu geltoną megstinį ir raudonus džinsus. Susišukuoju savo rudus, susivėlusius plaukus ir mieguista nušlepsiu į vonios kambarį. Apsitaškau vandeniu veidą ir išsivalau dantis. Nueinu į virtuvę ir išsikepu kiaušinių su kumpiu. Sugrūdusi visą maistą į burną, išlekiu iš namų. Man patinka mano gyvenamoji vieta. Aplink mano medinę trobelę karaliauja milžiniškas miškas. Aš specialiai išsirinkau šią trobelę, nes kaimas yra tik už 10 km,o miestas už 50 km. Man patinka čia ,nes jokie žmonės čia neužklysta. Taip lieku izoliuota nuo visų.
Eidama mišku išgirstu gailu, pilna skausmo inkštimą. Užmerkiu akis ir susikaupiu, uosdama orą. Kraujas. Užuodžiu kraują. Kad ir kaip aš bijojau bėgti pagal tą kraujo kvapą, vis delto nusprendžiau išsiaiškinti kieno tas kraujo kvapas. Kaip nekeista kraujo kvapas atvedė prie ežero. Tada pamačiau lapę. Jos kojytė buvo smarkiai peršauta. Ji besikankindama pakelė savo galvą ir pažiurėjo į mane gailesčio pilnomis akimis. Man jos pagailo ir aš priėjusi paemiau ją ir nunešiau į savo trobelę.
Paguldžiau ją ant savo lovos. Nuėjusi į virtuvę, ieškojau tvarščių ir nuskausminamųjų. Kai grįžau į savo kambarį pamačiau ne lapę,o raudonų, ilgų ir garbanotų plaukų merginą, gulinčia ant mano lovos.
,,Nejaugi yra dar tokių monstrų, kaip aš šiame pasaulyje?"