Baltoji Hana

Visada kartu

Po to gėdingo nutikimo retai kada su Alfa susutinku. Treniruotės tesiasi, kas dieną vis daugiau nubėgu ir sužinau, tačiau treniruodamasi su Alfa jaučiuosi lyg nesava. Labai ilgiuosi jo šypsenos jo žaismingumo, o ypač jo karštų prislietimų. Bet, kad ir kaip norėčiau jo aš bijau jam atskleisti savo pačią didžiausią paslaptį. Aš bijau, kad jis tai sužinojes išsigas ir gyvenime į mane nepažiūrės. Ah kodėl aš? Tai pati žiauriausia bausmė... aš...aš...aš negaliu susilaukti vaikų...vien tik apie tai pagalvojus norisi verkti. Taip, gyvenimas žiaurus. Niekada manęs nepasigailėdavo. Visada rodydavo savo aštrius nagus. Bet dar ir vaikų neturėjimas? Man tikrai sekasi....
Staiga mano mintis nutraukia Alfa. Jis meiliai šnekučiavosi su švelnaus kailio ir mielaus veido vilke. Pajutau didelį skausmą širdyje. Net iš tolo matau kaip ji jam patinka. Oh kodėl man taip skaudu? Aš jį žinau gal tik kokį mėnesį. Tai negali būti tikra meilė. Suirzusi nueinu ramiais žingsniais prie jų ir ignoruodama juos praeinu kaip pro neįdomias statūlas. Jis atitraukia savo akis nuo mielos vilkes ir pasižiūri į mane skausmo pilnomis akimis. Nežiūrėk, nežiūrėk, nežiūrėk. Bet nesusilaikiusi atsigrežiu ir neišlaikiusi jo žvilgsnio pabėgu.
Pajuntu kaip jis mane vyjasi. Mėšlas. Aš nenoriu, kad jis mane pagautu, bet vėliau ar ankščiau jis pagaus nes jis yra daug greitesnis. Atsisukusi pamatau kaip jis šoka ant manęs ir ore persivertes žmogum užgriūna pilnu svoriu visą mano kūną. Aš kaip tik galiu muistausi, bet jis sugriebes visas mano kojas neleidžia judėti.
Staiga jis užspaudžia mano veną letenoje ir aš atsiverčiu žmogum. Nesupratusi kodėl aš atsivirtau susšnabždėjau:

-K-kaip? - mano balsas drebėjo.

- Mane indėnai buvo išmoke šio triuko. - nusišypso.
Aš atsumiu jį ir tariu:

-Ko tau reikia iš manęs?

Jis nusuka savo veidą ir tyliai sukikena:

- Argi jau ir taip neaišku? Aš noriu, kad tu būtum mano mergina, šios gaujos alfa patelė.

- Aš negaliu... - liūdnai tariu.

- Kodėl?

- Aš negaliu susilaukti vaikų - pajuntu karčią ašarą nuriedant ant mano skruosto.

Jis ramiai prieina ir nuvalo mano ašarą ir pabučiuoja.

- Man nerūpi tai, kad tu negali susilaukti vaikų.

-Bet...

- Prašau...labai prašau - maldavo.

- Kaip aš būsiu tavo mergina ir gaujos vadė jei negaliu susilaukti vaikų? Alfa mes negalėsim susilaukti palikuonių ir toliau testi mūsų gaują. Mes visi numirsim! - surikau.

- Aš tą irgi žinau, bet kad ir kaip aš stengčiausi tave užmiršti man nepavyksta - atsidūsta.

Aš pasislenku toliau nuo jo ir tyliai tariu:

- Kad ir kaip keistai tai nuskambėtu, aš nenoriu, kad tu mylėtum kitą! Aš noriu tapti tavo, bet...tokia aš jau esu...

Jis prisislenka arčiau ir pabučiuoja mane į lūpas. Švelniai lyg kažko bijotu ir poto atsitraukia.

- Aš kažką sugalvosiu, pasitikėk manim - tvirtu balsu taria ir nulekia atgal į stovyklavietę.