Hana yra baltai geltono atspalvio vilkė. Šia paslaptį ji saugojo 20 metų, nuo savo draugų ir tevų. Baigusi mokyklą ir susiradusi darbą, Hana galvojo, kad jos buvimas vilku pradingo, tačiau netikėtas įvykis privers Haną grįžti į vilkišką gyvenimą ir...
Lėtai nutipenau į virtuvę. Markas linksmai sušuko:
- Na kaip! Ar nori valgyti?
Aš tik pakreipiau galvą. Markas garsiai nusijuokė. Ar jie išprotėje? Ar jie neturi tiesiog ką veikti, todėl ir kalba su vilkais? Netrukus virtuvėje susirinko visa šeimyna. Sara, Markas, moteris ir vaikinas.
- Kokį vardą mes jai duosim? - susimąstes šeimos paklausė Markas.
- Tera - pasakė raudonplaukė moteris.
Aghhhh! Ir kodėl visi žodžiai man primena Tarą?!!
Aš nusukau galvą.
- Man atrodo jai šis vardas nepatinka... - sukuždėjo moteris.
- Šia... - tyliai pasakė Sara.
Aš iškarto atsisukau. Sara man nusišypsojo.
- Šaunuolė Sara! Jai patinka šis vardas. - pabučiavo ją į žandą.
Sara padėjo savo mažą rankytę ant mano galvos ir pasakė:
- Mano vardas Sara.
Tada prie manęs priartėjo Markas ir tarė:
- Mano vardas Markas!
Raudonplaukė taip pat:
- Mano vardas Leila.
Visi sužiuro į Leilos ir Marko sūnų. Jis pavartes akis pasakė:
- Mano vardas Edvardas.
Staiga mano nosis užuodė kažką skanaus. Kvapas vedė link balto, didelio daikto.
- Man atrodo ji išalkusi - sukuždėjo Leila.
Ji priėjo prie to daikto ir atidariusi duris išemė šviežią mėsos gabalą.
- Ar šito nori? - paklausė.
Kaip atsakymą garsiai sulojau vieną kartą. Jos veidą iš karto papuošė šypsena.
- Imk - atkišo mėsos gabalą prieš mano snukį.
Man tas atrodė gan keista, nes dažniausiai turėdavau kovoti dėl mėsos, o čia jį tiesiog paprastai paima iš didelio, balto ir burzgiančio daikto.
- Nagi nebijok... viskas gerai! - vėl nusišypsojo.
Lėtai priėjau ir staigiai griebiau jį jai iš rankos ir nubėgau į tolimiausią kampą.
Taro pov.
Galiausiai mašina sustojo. Išlipes vyras griebė mane su narveliu ir priėjes prie didelio, apšiurusio, rudo namo durų pabeldė. Po kelių minučių pasigirdo duslus balsas:
- Kas ten?- paklausė.
- Atnešiau dovaną - sumurmėjo vyras kuris laikė mano narvelį.
Netrukus durys prasiverė ir mes įžengėm į vidų. Mano ausis užgožė garsus šunų urzgimas ir lojimas.
- Ar čia kartais ne vilkas? - nepatikliai paklausė durų sargas.
- Ar tu juokauji?! Tai kuo tikriausias vilkšunis. Labai agresyvus, todėl padarys labai gerą kovotoją.
Durų sargas dar kartą žvilgtelėjo į mane ir sumurmėjo:
- Gerai, tiks... kiek nori už jį?
- Na... kelių šimtų tai tikrai.
Durų sargas garsiai atsidūso ir iš kišenės ištraukė žalius popierius.
- Prašom..
- Ačiū.
Net nedvejodamas jis išėjo ir paliko mane. Durų sargas atidarė mažo, laisvo narvo duris ir ištraukes iš narvelio per prievartą įmetė vidun.
- Naujokas? - pasigirdo mergaitiškas balsas.
Pasukau galvą į dešinę ir pamačiau kuvaso veislės merginą.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
- Na sveikas atvykes į pragarą... mano vardas Megė, tavo?
- Taras...
- Koks nekalbus, nors nesistebiu tavo elgėsiu... čia kekvienas tavo draugas arba žus per tave arba mirs nuo tavo dantų ir pykčio...
- Kaip suprasti?
- Kvaileli, mes esame čia tam jog kovotume ir žudytume.
- Kodėl?
- Nieks nežino... gal todėl jog žmonėms tai kaip pramoga ir uždarbis.
- Bet kaip jie gali taip akiplėšiškai elgtis?
- Nieks nežino... beje tavo atveju patarčiau kuo greičiau užaugti, nes mažesni niekada ilgai čia neužsibūna.
Aš tik nusukau galvą ir susirietes į kamuoliuką užmerkiau akis. Prieš tai paklausiau vieno klausimo:
- Ar tu žudei Mege?
- Taip... - sudrebėjo jos balsas.
Padėjau galvą ant savo letenų ir mintyse padėkojau jai už tai jog man nemėlavo.
