Baltoji Hana

Uola

Išlindusi iš krūmų apšalau. Tai buvo labai graži vieta. Lyguma su daug krūmų, šalia yra didelė giria, o jos viduryje stūkso krioklys. Pastebėjau mažą uolą ant kurios yra užgriuves medis. Taras su Šia laisvai pralystu pro tą mažą tarpelį, bet aš ne. Prieinu prie uolos ir apuostau ją. Netrukus mano nosį pasiekia kvapas kuris reiškia jog kažkas labai seniai čia gimdė. Po kelių savaičių kvapas turėtu dingti. Užšoku ant uolos ir savo galva pastumiu medį. Po kelių minučių jis nusirita ir dabar ir aš galiu įeiti į uolą. Kai nulipau nuo jos Taras su Šia jau gulėjo ant žemės ir cypė jog nori valgyti. Galvojau ar pasiimti juos į medžioklę ir jie iškarto atsistojo lyg kariai pasiruoše karui. Nusivedžiau juos į mišką. Staiga aptikau mažą elniuką palikta mamos. Prigludau prie žemės. Tą patį padarė ir Taras, o Šia tyliai nubėgo už nugaros. Netrukus puolėm. Aš iškarto suleidau savo dantis į sparndą, o Taras į koją.

O kur Šia?

Topteli, bet staiga ji įsibegėjusi rėžesi su pražiota burna į elniuko pilvą. Jis garsiai subliovė ir krito negyvas ant žemės. Leidau pirmą suvalgyti elniuką Šiai ir Tarui, o pati nutipenau giliau į mišką ieškodama didesnio jauko. Nuo ka tik įvykusios medžioklės supratau jog Taras su Šia yra daug stipresni ir geresni medžiokliai negu aš ir Alfa. Mano mintis nutraukė pro kelią prabėges kiškis. Netrukus pasivijau jį ir iš visų jėgu kandau jam į galvą. Nors ir nera toks geras maistas kaip elniukas, bet nors kažkas.