Baltoji Hana

Mėlynos ir žalios akys

Praėjo jau 7 mėnesiai. Mano pilvas buvo didelis kaip akmuo, na aišku ir nerealiai sunkus...kaip akmuo :)

Staigiai atmerkiau akis. Tyliai, tyliai išsliūkinau iš olos ir nubėgau į mišką. Buvo dar tik paryčiai, todėl visi dar ramiai snaudė. Miške buvo be galo tylu ir gražu, todėl dauguma laiko praleidau ten. Pajutau pilve pajudint savo vaikus. Mano veidą papuošia linksma šypsena, bet staiga ji dingo prasidėjus milžiniškiems skausmas. Garsiai suinkščiau ir kritau ant samanų ir kerpių bei krūmų. Pilvą pradėjo raižyti lyg su peiliu. 

"Tai jau vyksta!?" 

"STUMK Hana, stumk!"

Sukaupusi visas jėgas susikoncentravau ant gimdimo. Staiga pasigirdo mažas inkštimas ir balto kailio gumulėlis, tačiau be galo kraujuotas. Tada mano dėmesį patraukė sujudėje krūmai. Iš jų išniro didelė grėsminga lūšis.

"Ją tikriausiai priviliojo kraujo kvapas"

Ji artėjo prie manęs. Aš grėsmingai suurzgiau. Ji išsigandusi atsitraukė, bet atsakė man tuo pačiu, dideliu ir garsiu urzgimu. Tada ji staigiai pribėgo ir čiupo mano balto kailio vilkiuką. Pačiupusi jį už ausies bandė nusinešti, bet laiku spėjau ibrėžti letena. Vilkiuko ausytė nuplyšo pusiau ir pasigirdo pilnas skausmo inkštimas. Pilna šoko gailiai sukaukiau. Lūšis vėl prisiartino prie balto vilkiuko ir bandė kasti, bet aš garsiai ir gresmingai sulojau ir iššiepusi dantis įkandau jai į snukį. Be galo supykusi ji apsisuko ir paeėjusi kelis žingsnius atsisuko ir pradėjo bėgti. Aš tik smarkiai užsimerkiau ir tikėjausi geriausio. Kaip tik tuo metu kai ji šoko išlindo antrasis vilkiukas juodo kailiuko. Tačiau lūšis staiga sustojo lyg mietą praryjusi. Aš apsigrežiau. Už manęs stovėjo visą stovyklavietė vilkų iššiepusiu dantis. Lūšis apsisuko ir movė į krūmus, o įpykė vilkai vijosi ją už padarytą žalą vilkiukui.