Baltoji Hana

Neturintys jėgų

Šios pov.

Išskėčiau savo aštrius nagus. Na nesu katė, bet nors bent kažkas. Pridėjus prie tryjų skilučių iš visų jėgu pradėjau jas draskyti. Iš garso supratau jog ir Taras pradėjo darbuotis. Po kelių minučių pradraskiau pakankamai didelę skylę, jog galėčiau iškišti galvą. Pabandžiau išlysti ir kaip ne keista man pavyko. Staigiai puoliau prie Taro narvelio ir pradėjau savo nagais draskyti skyles. Jos praplatėjo ir galiausiai ir jis išlindo iš jo ir mes kartu nušokom nuo sunkvežimio. Kuo greičiau nulekėm į mišką. Galiausiai aš sustojau pailsėti. Abudu atsigulėm šalia didelio akmens stūksančio prie medžio. Taras piktai dėbtelėjo į mane ir sumurmėjo:

- Eisiu kažką sumedžiosiu...

- Bet aš noriu kartu! - suzirziau.

- NE! Tau dar negalima! - suurzgė.

- O vat ir galima! Aš su mama medžiojau! Aš turiu patirties! - atgalios suurzgiau, suglausdama ausis ir iššiepusi dantis.

Staiga jis užšoko ant manęs ugzdamas ir smarkiai įkando į sprandą. Tas privertė mane suinkšti. 

- Nedrysk man prieštarauti! - paleisdamas sprandą sušuko.

Aš tik sužaibavau akimis ir nusisukau. 

- Beja...nuo narvelio draskymo tu susižeidei letenas... - tyliai prakalbo.

Aš pažvelgiau į jas. Jos buvo paplūdusios krauju. Pasilenkiau ir palaižiau jas. Taras priėjo prie manęs ir taip pat savo švelniu liežuviu jas pradėjo laižyti. Aš pasisukau į jį ir kaip už žodį "Ačiū"lyžtelėjau jam snukį. Jis nėrė į miško gilumą ir paliko mane gulėti prie akmens. Padėjau snukį ant žemės ir užmerkiau akis. 

***

Pajutau kažką ant savo kailio. Kažką švelnaus...kažką šilto. Pakėliau galvą ir atmerkiau sulipusias akis. Prie manęs stovėjo maža mergaitė. Ji be jokios baimės glostė mano kailį. Apsižvalgiau, bet Taro niekur nemačiau. Ji ramiai man sukuždėjo:

- Gera mergaitė...

Tada pasigirdo kupini baimės ir streso žingsniai. Pasigirdo kažkokios moters balsas:

- Sara! SARA! Kur tu?

Mergaitė pasuko galvą link tos pusės ir sušuko:

- Mamyte, mamyte, pažiurėk ką aš suradau!

Staiga iš medžių tankmės išlindo moteris. Ji buvo su raudonais, trumpais plaukais. Vos pamačius mane ji vos ne pašoko, bet poto jos veidą užpildė miela šypsena.

- Labas...gražuole...- ji lėtai artinosi prie manęs. Staiga jos šypseną pakeitė susirūpinusios akys. 

- Vargšiukė...kas atsitiko tavo letenom? Leisk...aš tau galiu padėti... - ji visai buvo arti.

Jos artumas mane sutrikdė ir aš ant jos suurzgiau. Ji atsitraukė ir iš striukės išsitraukė didelį juodą prietaisą ir prisidėjus prie ausies laukė. Iš to prietaiso pasigirdo balsas. Ji kelias minutes kalbėjo su prietaisu. Padėjusi jį atgal į kišenę nusišypsojo ir sumurmėjo:

- Nebijok...pagalba tuoj ateis...

Aš nesupratau jos tų žodžių. Juk man nereikia pagalbos. Aš laukiu Taro. 

Moteris nusimovė striukę ir užsidėjusi ją ant rankų pakelė mane. Aš buvau nieko prieš, tol kol ji nelies manęs savo rankomis. Ji švelniai mane nešė kuo toliau nuo akmens. Aš šiek tiek sunerimau, juk ten turiu laukti Taro. Ji pamatė jog aš pradėjau neramiai dairytis ir sukioti galvą, bei inkšti. Ji sukuždėjo:

- Nesijaudink...ššššššš...viskas gerai...

Tada ji priėjo kelią. Mano akys užkliuvo už žalio automobilio stovinčio nuošalyje. Ji artėjo prie jo. Va tada aš pradėjau panikuoti ir spurdėti. Ji mane smarkiai suspaudė ir suriko:

- Markai! Man reikia pagalbos!

Iš žalios mašinos išlipo vyras. Jis padėjo moteriai laikyti mane. Jie įmetė mane į mašinos galą. Aš pradėjau kaukti, norėdama pranešti Tarui jog man gresia pavojus. Kiek įkabindama kaukiau, tačiau mašina blokavo garsą ir jis tikriausiai nieko neišgirdo. Jie užvedė mašiną ir nusijuoke pajudėjo link kelio. Jie važiavo į miesto pusę. Pašokau, kad geriau matyčiau vaizdą lange. Mes tolom nuo akmens. Nuo mano šeimos. Nuo mano Taro.