Baltoji Hana

Sunkumai

Hanos pov.

Lėtai prisliūkinau prie didelio medinio dviaukščio namo. Šios kvapas smelkėsi į Hanos šnerves pro to namo sienas. Viduje džiaugiausi, jog Čado čia nėra. Papasakojes ką jo bosas darys su mano vilkiukais palikau jį. Aišku prigrasinau jam jeigu nors kartą užsimins apie vilką savo gyvenime mirs. Išgąsdintas jis prisiekė man, bet tai nieko nereiškia. Prie lango pastebėjau sujudimą. Balta vilkė priėjo prie jo  ir ilgesingai stebėjo žvaigždes ir menulį. Šia... ji tokia graži ir suaugusi. Jau norėjau išlysti, bet sutrugdė vaikinas prisėdes prie Šios. Jis ją glostė ir kalbino. Vaikinas buvo Šios amžiaus. Suurzgusi pasitraukiau ir nusprendžiau palaukti tinkamensio laiko. 

Šios pov.

Ir vėl pabudusi dėl košmaro stebėjau žvaigždes. Prie manęs priėjes Edvardas paglostė mano minkštą kailį.

- Atleisk už praeitą naktį. Tik dabar supratau, kad neteisingai pasielgiau ir, kad tu esi įpatinga...

Dėkinga jam padėjau savo galvą ant jo kojų. Edvardas nusišypsojo. 

- Jeigu nori... išleisiu tave trumpam į lauką.

Laiminga pakėliau galvą ir žaismingai pašokau. Edvardas pravėrė langą į jų nuosavą pievelę ir aš džiaugdamasi laikina laisvė išlėkiau net nedelsdama. Apibėgau kelis ratus ir priėjusi  čiupau jo rankovę ir nusitempiau į kiemą. Mes linksmai pabėgiojom ir pažaidėm, bet Edvardui jau buvo laikas eiti miegoti, tad jis paliko mane kieme. Laiminga atsiguliau ant žolės. 

- Matau tau čia visai patinka - pasigirdo pažistamas balsas.

Greitai pasukau galvą link tos puses kur sklido balsas.

- Kas tu? - nepatikliai paklausiau.

- Negi neatpažįsti savo mamos balso?

Už krūmų išlindusi Hana laukė mano reakcijos. Lėtai priėjau prie jos ir tariau:

- Kur tu buvai taip ilgai? - paklausiau ir puoliau jai į glėbį.