Baltoji Hana

Kitoks

Kažkas smarkiai spyrė į narvą iš kojos. 

- Kelkis! 

Greitai pašokau ir suurzgiau. Prie mano letenų šleptelėjo žalios, kraujuotos kitų šunų žarnos.

- Valgyk! - griežtai paliepė vyriškis.

Nors nenorėjau, bet suvalgiau. Skonis buvo šlykštus, dar šlykštesnis žinant jog valgau kitus šunis. Vyriškis pergalingai nusišypsojo.

- Matau jog būsi tikrai geras kovotojas.

Netrukus davė ir vandens. Išgėriau visą.

- Po kelių valandų bus tavo pirmoji kova - rimtai tarė vyras. - Nenuvilk manęs...

Kai jis apsisuko ir išėjo puoliau klausinėti Mege:

- Kas per kova? - paklausiau.

- Na tau išrinks priešą ir jūs turėsite kovoti iki mirties.

- Bet aš nenoriu...

- Ha! Pasakyk tai tam vyriškiui! - piktdžiugiškai sulojo Mege.

- Aš pabėgsiu... pažadu... padėsiu ir tau pasprukti...

- Net nesvajok... nenoriu prarasti savo gyvybės... - sumurmėjo.

- Mege! Ankščiau ar veliau tu irgi prarasi savo gyvybę! Prarasi arba čia arba bandydama pabėgti! Kas geriau? - paklausiau.

Tik sekundei jos akyse sužibėjo viltis, bet ji greitai užgeso ir Mege atsigulė padedama galvą ant letenų.

- Aš pamąstysiu apie tavo pasiulymą...

- Ačiū - padėkojau.

Netrukus prie mano narvo priėjo vyriškis. Jis rankose laikė kažkokias virves. Aš grėsmingai suurzgiau iššiepdamas dantis. Jis atidarė narvą ir griebes mane už pakarpos tėškė ant žemės ir su virve aprišo mano snukį. Taip pat jis pasielgė su kitu šunim už kelių narvų nuo manęs. 

Mus abu nutempė iki kažkokio lauko. Aplinkui sedėjo ir džiūgavo vyrai. Visi dėjo daug pinigų ant stalo ir plojo. Netrukus visi užtilo ir vyriškis sušuko:

- Sveiki atvyke, ponai! Čia bus pati įdomiausia kova! Naujokas prieš tundrą! Jeigu naujokėlis laimės, galėsit priskirti jam vardą! Tad būtinai statykit už jį.

Vyrai apsidairė ir tik kai kurie padėjo pinigų ant stalo. Tundra stovėjo drebėdamas, bet urgzdamas. 

- Kodėl tu urzgi ant manęs? - sumišes paklausiau.

Tundra nieko nesakės puole mane pražiotais nasrais. Kadangi buvau mažas turėjau daugiau pranašumų.  Greitai be jokių nesklandumų išvengiau jo atakos.  Greitai nubėgau kuo toliau nuo Tundros.

- PULK JĮ KVAILAS ŠUNIE! - suriko vienas vyras.

Sumišes apsidairiau. Kai kurie vyrai persigalvojo ir padėjo daug pinigų ant mažo stalo.  Supratau jog tas mažas stalas yra skirtas balsavimui už mane. Iš mano minčiu mane pažadino Tundra. Jis smarkiai kando man į koją. Tuo momentu... supratau, kad tikrai esu Hanos ir Alfos sūnus. Didelis smarkus jausmas laimėti ir dominuoti mane užvaldė. Milžiniška jėga kandau Tundrai už sprando ir nutėškiau į kitą pusę. Tundra lėtai atsistojo. Jo sprandas žliuogė krauju. Lėtai urgzdamas ir iššiepes dantis priėjau prie jo. Tundra apimtas baimės prigludo prie žemės. Jo ausys buvo stipriai priglaustos prie galvos. Jis inkštė. Tundra maldavo pasigailėjimo.  Apimtos didelės neapykantos puoliau Tundrą. Visi užtilo. Po kelių minučių atsipeikėjau ir atšlijau nuo Tundros kūno. Tundros žandikaulis buvo nuplėštas. Vyrai pergalingai suriko. 

- LAIMĖJO NAUKOJAS!! 

- ŽAIBAS! 

- MIRTIS!

- BENEDIKTAS!

- ŠEŠĖLIS!

Visi užtilo. Vyras laikantis didelę saują pinigų atsisuko į mane.

- Sveikas atvykes į šeimą... Šešėli.