Baltoji Hana

Sunkus sprendimas

Taro pov.

Kai Mia apsiramino ji tyliai paklausė:

- Ar... ar norėtum pamatyti savo tėvą?

Mano akys išsiplėte. Apstulbes atsisukau į ją.

- Jeigu galima... - suniurnėjau.

- Tiesiog... aš tave įspėju. Jis gali tavęs net neprisiminti.

- Tėvas niekada neužmirš savo vaikų! - suurzgiau.

Ji palinksėjo ir atsistojusi tarė:

- Tau teks čia pabūti dar kelias dienas. Ar tu nieko prieš?

- Ne.

Ji virto lape ir nubėgo giliau į mišką. Greitai atsistojau ir nutipinau paskui ją.

Šios pov.

Tyliai prigludusi prie žemės priėjau žingsniu arčiau prie Hanos.

- Pulsi iš galo? - suriko ji.

Pikta išėjau iš krūmų.

- Mam tu jau dvidešimtą kartą žinai kaip ir kur aš būsiu ar pulsiu!

- Tu per daug keli triukšmo! Elgiesi kaip šuo, o ne vilkas! Esi peršerta! Po galais Šia tu VILKAS, o ne ŠUO!! - pasipiktinusi suriko ji.

- Na atsiprašau dėl to jog esu STORA ir NETOBULA! - atkirtau.

Hana atsiduso ir tarė:

- Dar kartą!

Pikta nubėgau toliau negu reikia. Šį kartą daugiau ir tyliau judėjau. Prisiglaudžiau prie žemės. Snukį labiau pavoliojau žemei. Pastebėjau jog Hanos ausys lėkiojo iš vienos pusės į kitą. Apsidžiaugusi liuoktelėjau ir pargrioviau Haną. Abidvi nusijuokėm.

- Šaunuolė Šia. Dabar gerai!

- Bet seniau tavo klausa ir uoslė buvo geresnė! - pastebėjau.

Hana nusuko akis:

- Šia... aš senstu. Dabar tavo laikas pratesti mūsų giminę.

Jai pasakius tuos žodžius tik dabar pastebėjau, kad jos kailis labiau pilkas negu baltas. Hana silpo. Kad ir kokia liūdna ta tiesa buvo... turėjau su tai susitaikyti. Hana nusprendė pakeisti temą:

- Gal einam pamedžioti?

Mano nuotaika iš karto praskaidrėjo išgirdus tuos žodžius.

- Taip!!! - surikau pašokdama.

***
Po medžioklės tingiai gulėjom ant žolės ir gerėjomes paukščių giesmėm.

- Šia... ar norėtum pamatyti savo tėtį? - netikėtai paklausė Hana.

Mano širdis suspurdėjo, mat aš niekada jo nesu mačiusi.

- Jeigu galima - atsargiai tariau.

Hana įbedė žvilgsnį į dangų ir ilgai tylėjo. Nekantriai atsistojau.

- Na... gerai - galiausiai sutiko ji.

Linksma pašokau:

- Tai einam, ko lauki?!

Hana neskubėdama atsistojo ir mes abidvi nužingsniavom link mažų krūmų augančių šalia nedidelių medelių.

***

Išvargusios sustojom prie didelio akmens. Jaučiau daug skirtingų vilkų kvapų.

- Čia vyko karas tarp mūsų gaujos ir Kšatrijos...

Pilna nuostabos apsižvalgiau.

- Taip pat kažkur netoli pagimdžiau ir jus - tarė Hana atsisukdama į mane pilnu meilės žvilgsniu, tačiau prisiminusi jog Taro nėra su mumis jos šypsena paliko veidą.

Priėjusi palaižiau jos snukį. Hanos nuotaika iškarto pagerėjo.

- Tai kur jie? Aš juos užuodžiu! Kada ateisim? Ar ilgai dar? Mam!

- Nezysk! Viskas ateis tiems kurie to kantriai laukia - sudrausmino mane mama.

Hanos pov.

Dar kartą nužvelgiau mane supančią aplinką. Tiek daug prisiminimų vien iš kvapų. Kaip juokinga prisiminus jog aš čia narsiai kovojau, o dabar sunkiai pastoviu ant kojų. Nesakiau to Šiai, tačiau galinių kojų skausmas žudė mane.

- Eik patirinėk aplinką kol aš čia paiilsėsiu - tariau atsiguldama prie akmenio.

Šia patempė lūpą, tačiau smalsumas nugalėjo pyktį susimaišiusi su nekantrumu ir ji nubėgo toleliau. Pavargusi užmerkiau akis. Netrukus išgirdau Šia suurzgiant ant kažkieno.

- Šia tyliau... - suniurnėjau.

Staiga urzgimas virto inkštimu. Greitai pramerkiau akis ir nubėgau pas Šią. Tai ką pamačiau šokiravo mane.