Baltoji Hana

Karas (2 skyriaus dalis)

Tyliai su Kšatrija nutipenau į katik vykusio karo vidurį. Visi tylėdami stebėjo mus.

- Mano nuostabūs priešai! - džiugiai sušunka Kšatrija. - Turiu tokią nuostabią naujieną pranešt! - sukikena.

Ne nu ji rimtai nesveika! Kikena be sustojimo...
Pagalvoju.

- Ši baltapūkė metė man iššūkį! - vėl sukikeno.

Alfa pažvelgė į mane piktomis akimis.

Atleisk...prašau...nepyk!
Staiga pajutau karčią ašarą nuriedint snukiu.

- Galim jau pradėt! - suurzgiu.

- O iš kur tas pyktis? - žaismingai taria.

Aš atsisuku į ją iššiepusi dantis. Ji atsakė man tuo pačiu. Pradėjom judėti ratu.
*** (atsiminimai)
Abudu su Alfa ėjom ratais. Buvo labai lietinga diena. Buvo sunku apšilinėti, mat apšilimui mes laipiodavom kalnais, šokinėjome nuo uolų ant uolų. O dabar padėjus leteną netaisiklyngai galėdavai paslysti ir nugarmėti į prarają arba ant aštrių uolos kraštų ir pasismeigti.

- Kovojant prieš priešus svarbu stebėti kekvieną jo judėsį.

- Bet koki? - paklausiu.

- Stebėk jo raumenų sudėjimą, kekvieną kveptelejimą, tačiau nepamiršk ir aplinkos. Bet kas, bet kas gali būti tavo pusei, o svarbiausia gamta!

***
Staiga Kšatrija puolė mane savo aštriais dantim. Spėjau atsitraukti, bet tik per plauką. Gavusi šansą kandau jai į koją. Ji garsiai suikštė iš skausmo.

*** (prisiminimai)

- Kai kovoji prieš vilką visada taikykis kasti į kojas. Tai vilko silpnoji vieta.

- O kaip sprandas? - paklausiu.

- Sprandas irgi nebloga vieta, tačiau jeigu kada nors teks susiremti su Kšatrija kask jai į kojas. Tai jos silpnoji vieta, nes seniau ji turėjo daug problemų su kojom! Bet nepamiršk, kad ji taikysis kasti tau į sprandą. Jos nasrai yra be galo aštrūs ir ji pagavusi tavo sprandą nepasigailės...

Garsiai nuryju seiles. Pradėjau smarkiai drebėti.

- Tačiau nemanau, kad tau dabar reikia jaudintis del to! - nusišypso.

***
Ji savo nasrais įkando man į žandą. Pasipylė kraujas. Skaudančiu snukiu atsitraukiau nuo jos. Ji vėl šoko ir šį kartą pargriuvau kartu su ja. Besivoliodama jutau jos stiprius įkandimus ant mano kūno. Jaučiau kaip prarandu jėgas. Mano kūnas pamažu silpo. Galiausiai visos jėgos išnyko ir aš gulėjau ramiai ant žemės giliai kvepuodama. Vienas įkvėpimas...kitas...ir dar kitas...sunku...kvepuoti...daugiau......negaliu...
Iškvėpiau paskutinį orą. Krūtinė nustojo judėjusi, o akyse aptemo.

***(prisiminimai)
Žalia...jo akys buvo žalios kaip miškas. Jis buvo stiprus ir visų gerbiamas. Kodėl? Kodėl jis žiūri į mane? Ką jis bando man pasakyti? Pastebiu už jo kažką žalio.

- Nepasiduok... - tyliai ištaria Alfa.

***

Staigiai garsiai kveptelėjau ir net nesupratusi savęs šokau tiesiai ant Kšatrijos, pačiupau jos sparndą ir smarkiai įkandau. Ji pradėjo smarkiai purtytis ir bandė ištrūkti, tačiau aš tik dar smarkiau įkandau ir išgirdau kaip jos sprande kažkas trakštelėjo. Tačiau man to nepakako ir aš dar kandau ir dar ir dar kol jos galva galiausiai atsiskyrė nuo jos kūno ir nuriedėjo prie visų kojų. Alfa buvo šokiruotas!