Baltoji Hana

Nauja meilė

Taro pov:

Prisiglaudžiau smarkiai prie žolės. Stirna nervingai pauostė orą, bet liko stovėti vietoje. Šiek tiek iškėliau sėdynę ir šokau. Ji nesitikėjo tokios staigios atakos ir pradėjo smarkiai spardytis. Nusispardžiusi mane ji dėjo bėgti. Turėjau ją būtinai pagauti... dėl Mios. Dideliais šuoliais dėjau vytis stirną. Pasivyjes kandau į pasturgalį ir stirna griuvo. Greitai apžiojau kaklą ir kramčiau bei plėšiau kol ji numirė. Už krūmų išlindusi Mia nusišypsojo.

- Atleisk jog liepiu daryti tau šį dalyką... bet tik taip mes gausim maisto.

- Viskas gerai... - švelniai tariau.

Žinau jog sakiau sau, kad daugiau nebeatsiversiu, bet Mia tokia graži, maloni, tobula... Jeigu tai ji... manau, kad galiu ja pasitikėti.

- Valgysi žalią? - paklausė.

- Taip.

Ji tuoj pat pavirto lape ir mes abu suvalgėm stirną. Pasisotinę nubėgom prie tos pačios upės kai pirmą kartą susitikom.

- Tai... ar manęs nekenti?

- Kodėl turėčiau tavęs nekesti?

- Dėl to, kad per mane Hana ir Alfa išsiskyrė... ir tu su Šia... praėjot pro tokius sunkumus...

- Iš kur tu žinai jog aš Alfos ir Hanos sūnus?

- Man buvo nesunku susiprotėti. Kai pirmą kartą tave pamačiau vos nesuklaidinau tavęs su Alfa. Tu turėjai jo kvapą. Akys kaip Hanos...

- Atleisk jog tau nepapasakojau visko... aš tau pasakojau tik apie kovas ir skausmą. Bet aš... aš negalėjau pasakyti, kad esu Hanos... Hanos sūnus. Ji man daugiau ne mama. Aš jos NEKENČIU!

- Kodėl tu jos taip nekenti? - apstulbusi paklausė Mia.

- Vietoj to, kad surastu mus ir išgelbėtu kai manę ir Šią pagrobė ir atskyrė... ji nežinia ką darė! Būčiau iš karto puoles Šios gelbėti... bet... aš... aš NEBEPRISIMENU JOS KVAPO!! AŠ... AŠ APGAILĖTINAS!!

Mia paglostė man galvą ir liūdnai prabilo:

- Žinau tą jausmą... kai aš ir Hana susipažinom iš karto tapom geriausiom draugėm... na... nors bent aš taip maniau... ji man atrodė kaip angelas nes padėjo man kai buvau susižeidusi koją. Tačiau... kai mane pagrobė Kšatrija. Ji visą laiką praleido flirtuodama su Alfa. Aš visokias baisybes ten patyriau. Buvau... buvau priervartaujama kekvieną dieną, sumušama, nekenčiama...tačiau kai galiausiai Kšatrija mirė. Ji tiesiog supyko ant manęs ir pabėgo su jumis pamačiusi jog Alfa įsimylėjo mane. Aš irgi jos nekenčiu!

Padėjau jai galvą ant kelių. Leidau jai išsiverkti. Koks keistas jausmas... Tokio niekada nebuvau patyres. Nuo šios dienos apsisprendžiau jog Mia bus mano... ne Alfos.