Baltoji Hana

Karas

Praėjo jau du mėnesiai. Buvau labai stipri. Alfa treniravo mane labai ilgai ir be pasigailėjimo, mat jis jautė, kad Kšatrijos vilkai bet kada gali mesti mūms iššūkį. Mes visi to laukėm ir tam buvome pasiruoše. Tačiau visą tą laiką mane kamavo vienas svarbus klausimas. Alfa sakė jog sugalvos kažką dėl mano pozicijos gaujoj, bet jis nieko man nepranešdavo, jis net nekalbėdavo su manimi, tik rytais visada nulėkdavo į mišką nešinas nasruose kupstą gydomųjų žolelių. Mane iš vidaus ryjo smalsumas. Aš taip norėjau sužinoti ką jis ten daro. Kai išgirdau kaukimą. Mūsų stebėtojų kaukimą kurie pranešė karo pradžią. Visi vilkai nešvaistydami laiko nubėgo link kaukimo. Pajutau kaip mano kojos dreba, pasidaro sunku kvepuoti, o burnoje pajaučiu geležies skonį. Už manęs priėjes Alfa ramiai tarė:

- Nebijok...aš žinau, kad tu esi pasiruošusi viskam - nusišypsojo ir palaižė mano snukį.

Aš jam tik nusišypsojau ir pradėjau bėgti link karo vietos.

***
Viskas vyko miško glūdumoje. Buvo labai tamsu. Po kelių minučių pasirodė Kšatrijos gauja. Jie buvo įpykė ir ant visų urzgė bei šiepė savo priekinius dantis. Staiga už Kšatrijos pastebėjau šmestelint orandžinės spalvos kailį.
Tik...tik nesakykit, kad ten Mia!
Kaip aš galėjau būti tokia durna ir užmiršti ją!
Plūdau save. Įpykusi išėjau į priekį ir suurzgiau:

- Kur Mia?!

Kšatrijos veide pastebiu šmestelint pikdžiugišką šypseną:

- O patikėk mumis Hana mums ji palaikė kompaniją ir mums visiems buvo taip linksmą! - sukikena.

Pajaučiu viduje begalinį pyktį. Nesuvaldžiusi savęs atsispiriu ir užšokusi ant Kšatrijos kandu iš visų jėgų į sprandą. Ji smarkiai mane nuteškia ant žemės ir sukaukia duodama signalą pulti. Visi iš visų jėgu šoko ant savo priešų. Alfa bandė pulti Kšatriją, tačiau jį sustabdė jos sargybiniai.

- Nagi nebūk toks šiknius ir leisk mūsų vadovei pasilinksminti su tavo meiluže - pašaipiai suurzgia ir puola Alfą.

Tada aš atsisuku į Kšatriją kuri lėtais žingsniais artinasi prie manęs. Aš lėtai atsistoju ir piktai dėbteliu į Kšatriją.

- Nagi nebūk tokia surūgusi taigi taip linksma kariauti - garsiai nusijuokia.

Aš aplinkui apsidairau.
Šūdas...matosi, kad Kšatrijos gauja didesnė ir stipresnė. Reikia kažką sugalvoti!

- Ei! Kšatrija, kodėl mums nesusitarius? - nutaisiau balsą kuo patrauklesnį.

Ji susidomėjusi priartėjo arčiau.

- Aš metu tau iššūkį! Dabar tu turi sustabdyti savo vilkus nuo kariavimo, o aš savo. Kovosime viena prieš kitą. Iki mirties. Jeigu tu laimi, mes pereinam į tavo pusę ir vygdom bet kokius tavo norus, tačiau jeigu aš laimiu...tavo kariai bus nužudomi čia pat be pasigailėjimo.

Ji minutę pasvarsto ir nusišypsojusi kraupia šypsena taria:

- Žinoma Hana, juk skamba taip įdomiai! - ir sustaugia duodama ženklą sustoti.

Aš taip pat sustaugiu. Pamatau kaip visi sutrikę sustoja ir atsisuka į mūsų pusę. Alfa žvilgteli mano pusen ir išsigandusiom akim pasako:

- Ką tu išdarinėji?

Atleisk...
Mintyse tariu tik šį vienintelį žodį.