Baltoji Hana

Rojus

Šios pov.

Ir vėl susapnavau savo brolį. Viskas vyko kaip visada. Buvau miške prie didelio Ąžuolo. Aš vėrkiau. Staiga pasirodė Taras. Jis taip pat verkė. Užjaučiamai palaižė mano snukį. 

- Viskas gėrai... aš tave surasiu. Pažadu.

Tačiau prieš mus atsistojo lapė. Ji pavirto į merginą. Taras iškarto nuėjo pas ją. Iš kitos pusės atsirado mama. Ji švelniai tarė:

- Šia... grįžk pas mane.

Tuo tarpu prabilo Taras:

- Neklausyk jos! Ateik pas mane. 

- Pas mus - pataisė Tarą mergina.

Nežinodama ką pasirinkti tylėjau ir nejudėjau iš vietos. Galiausiai pajudėjau link mamos. Tačiau vos tik priėjau prie jos ji tapo visa kraujuota ir pradėjo rėkti ant manęs:

- KODĖL?! KODĖL ŠIA?!

- Bet mama...

Galiausiai mama krito negyva ant žemės. Už jos stovėjo Alfa. 

- Atleisk Šia... tai mano kaltė.

***********************************************************************

- Šia! - suriko Sara.

Greitai pašokau.

- Mamyte Šia vėl inkštė per miegus...

Leila palinksėjo ir priėjusi prie manęs paglostė galvą. Sara apkabino Leilą ir pravirko.

- Aš nenoriu prarasti Šios!

- Tu jos neprarasi brangute...- apkabino Sarą. 

Lėtai padėjau galvą ant letenų. 

- Šia pavargo, laikas ir tau į lovyte Sara - tarė Leila.

Sara pamojavo man ir nukurnėjo į savo kambarį. Paskui ją nuėjo Markas su Leila. Lėtai priėjau prie lango. Visada taip darydavau. Pabudusi nuo košmaro stebėdavau žvaigždes ir menulį. Tai mane nuramindavo. Staiga pasigirdo tylūs Edvardo žingsniai. Jis ir vėl ėjo nukniaukti šokoladinių batonėlių. Greitai atsistojau ir nuėjau prie jo.

- Ko tau? Kvailas šuo... - piktai sumurmėjo.

Supykusi, kad jis pavadino mane kvaile garsiai sulojau. Lojau kaip išprotėjusi.

-ŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ! - bandė mane nuraminti Edvardas.

Po kelių sekundžių į virtuvę atlėkė Markas. Pamatės ką bandė daryti Edvardas supyko. Edvardas iš karto buvo nusiūstas atgalios į savo kambarį. Tuo tarpu man davė skanų, šviežią elnienos gabalą. 

Gal ir gyveni čia Edvardai ilgiau už mane, bet aš esu čia lydere!