Grįžau atgal į uolą. Šia su Taru ramiai miegojo šalia vienas kito. Atsiguliau šalia jų. Taras iškarto padėjo savo galvytę ant mano letenų, o Šia padėjo savo baltą pūkuotą galvytę ant Taro nugaros. Lėtai užmerkiau akis.
***
Pykšt!Iškarto pašokau nuo didelio garso. Šios su Taru niekur nesimatė. Greitai išlėkiau iš uolos ir į mišką. Pradėjau inirtyngai uostyti kol pagavau jų kvapą. Jis vedė prie krioklio. Kuo greičiau bėgau prie krioklio kai pajutau milžinišką skausmą kojoje. Apsisukau ir apstulbau, mat mano koja buvo patekusi į brakonierių spąstus. Bandžiau ištrūkti, bet vos tik man pajudinus koją, spąstai pradėdavo draskyti mano koją. Jeigu būčiau žmogaus pavidalu, tai tikriausiai mano koja laikytusi ant kelių sausgyslių. Netekusi vilties susmukau ant žemės. Tačiau po kelių minučių spąstai po truputį atsilaisvinėjo, kol galiausiai be jokių trūkumų galėjau ištraukti koją.
Gudrūs spastai!
Sukirbėjo mano pasamonė.
Kad ir šlūbčiodama, vis vien kuo greičiau ėjau link krioklio.
Priėjusi pamačiau ant žemės prie sunkvežimio ratų gulinčius Šia su Taru. Jie buvo pašauti migdomosiomis kulkomis. Priėjes vyriškis su vėšlia barzda atnešė du mažus narvus. Poto iš krūmų išlindo kitas su didelia žalia kepure, jis gan piktokai sumurmėjo:- Greičiau Čadai, jeigu pagavom jauniklius, tai garantuotai kažkur sukiosis ir mamytė! O susitikti su ja tikrai esu ne nuotaikoj...
- Gerai, bose.
Ir vienu mostu suvarė Šia į narvelį, o Tarą į kitą.
Tyliai suurzgiau, tačiau, kad ir ką bandyčiau padaryti mano pastangos būtu beviltiškos.
Čadas pagriebė narvelius kuriuose gulėjo mano vilkiukai ir grubiai numetė juos į sunkvežimio galą.- Ei Čadai! Atsargiai su šitais vilkiukais! Už juos sumokės didelius pinigus ir, bet koks įbrėžimas mažins jų kainas! Beje, jaučiuosi lyg kažkas mus stebėtu...
Jis lėtai apsidairė ir sustojo ties tuo krūmu kur aš slėpiausi.
Nejaugi jis mane pastebėjo?- Čadai...paduok man mano šautuvą, bet nedaryk jokių staigių judėsių... - sušnidždėjo.
Čadas lėtai atidarė mašinos duris ir padavė šautuvą savo bosui. Jis nutaikė jį į ten kur buvo mano galva. Čado bosas lėtai įkvepė, įškvepė ir nudpaudė gaiduką.
Pykšt!
STAI LEGGENDO
Baltoji Hana
Lupi mannariHana yra baltai geltono atspalvio vilkė. Šia paslaptį ji saugojo 20 metų, nuo savo draugų ir tevų. Baigusi mokyklą ir susiradusi darbą, Hana galvojo, kad jos buvimas vilku pradingo, tačiau netikėtas įvykis privers Haną grįžti į vilkišką gyvenimą ir...