Baltoji Hana

Treniruotės

Anksti ryte net saulei nepakilus, pajutau kaip kažkas mane purto. Atmerkusi akis pamatau tą patį žaliaakį vilką. Jis savo ramiomis akimis sužiūri į manasias ir galiausiai atsitokėjes pasitraukia ir nueina į mišką. Nusprendžiau eiti paskui jį. Tada jis pradėjo bėgti. Bėgau ir aš. Po kelių minučių jis sustojo, nes aš nepakeldama krūvio vis stojau.

- Kaip vilkas tu esi labai silpna - šiek tiek piktokai taria.

-Na tu irgi susilpnėtum jeigu nebūtum vilko pavidale 20 metų - suerzinta tariu.

-Niekas su manim taip nekalba, todėl patarčiau tau irgi taip su manim nekalbėti! - suurzgia.

- Arba kas!? - įpykusi garsiai suurzgiu.

- Tu pasigailėsi

Aš sužaibuoju akimis ir pražiotais nasrais puolu jį. Jis lengvai išsisuka nuo mano puolimo ir grakščiai apsisukes įkanda man į ausį. Aš supykusi, kad jis iš manęs taip šaiposi įkandu jam į koją. Jis suinkštes smarkiai įkanda į kaklą. Pasipyla kraujas. Vos ne vos atsiplešiu nuo jo nasrų ir vėl puolu. Šį kartą jis besisukdamas nuo mano puolimo smarkiai krito, mat įkandau gan giliai. Tada lėtai prieinu prie jo ir nukrentu. Taip abu išgulėjome kelias minutes. Galiausiai jis atsistojo ir ramiu balsu tarė:

- O tu visai neblogai kovoji, tik tau vis vien reikia dar mokytis, mokytis ir mokytis - nusišypso.

- Ačiū, tu irgi neblogas

Jis nusijuokia.
Taip abudu sužeisti grįžom į stovyklavietę. Visi apstojo mus ratu. Visem buvo įdomu ką aš dariau su jų alfa. Taip pradėjo sklisti gandai, kad mes susitikinėjam ir kad jis parinks mane būti jo gaujos alfa patele. Man vien nuo tokios minties suspaudžia pilvą. Jis niekada nežiūrės į mane taip, ir aš tai puikiai žinau.
***
Pajuntu šiltą nugarą ant savo kailio. Išsigandusi net neatsimerkusi kandu, kad ir kas tai bebūtu.

- Ouch! Paleisk tai aš Alfa - iš skausmo surinka.
Nustebusi atmerkiu akis. Taip tai jis. Tikras arkangelas karys. Jo juodi plaukai ir žalios akys nerealiai tinka prie jo plačiai prasagstytu marškinėliu pro kuriuos matosi six packas. Pajuntu savo pilve beskraidnčius drugelius. Tada staigiai atsistoju.

-Eikš, eime prie krioklio - jis nusišypso.

Nuseku jį. Kai priėjom prie krioklio jis sustojo ir atsisedės nusuko žvilgsnį į mane ir tare:

- Šiaip būtu gerai jei atvirstum žmogum - drovokai taria

Aš nenoriu atvirsti atgal. Aš bijau. Bijau atsivertus žmogum pabėgti ir daugiau niekada negrįžti. O dar be ko jo įkandimo žymės liko man ant kaklo. Jos dar pilnai neužgyjo. Po mano baltu kailiu jos nesimato, bet atvirtus žmogumi jos kuo puikiausiai švies.

- Nagi, nebijok - viltingai taria.

Nusisuku ir susikaupusi atvirstu atgal. Atsisukusi nustembu kai jis prieina prie manęs taip arti ir susirūpinės pažvelgia į mano kaklą. O taip, žinau, kad žaizda ne pati gražiausia. Aš atsuku jam kaklą, kad jis geriau jį matytu. Tada jis švelniai priliečia mano žaizdą ir ją pabučiuoja. Per visą kūną pereina didelė ugnies banga. Tada jis pradėjo keliauti žemyn. Aš nesusilaikiusi jį atstūmiau ir susigėdusi nurisnojau atgal į stovyklavietę.