Baltoji Hana

Šeima

Seku didelį, rudą vilką labai bijodama visų vilkų. Jie nei vieno karto nenuleido savo gilių ir susidomėjusių akių. Pagaliau priėjome vilkų stovyklavietę. Visi susirinko prie didelio, samanom apaugusio akmens. Priėjes prie manęs rudasis vilkas ramiu balsu tarė:

- Eik ant akmens ir lauk manęs ten.

Aš tylėdama nupėdinau ant akmens. Po kiek laiko pasirodė rudasis vilkas.

- Aš, kaip šios gaujos vadovas, nusprendžiau, kad mums reikėtu balsuoti pasiliks ši vilkė pas mus ar ne!

Visi vilkai pritariamai sustaugė.

- Tas kas nori, kad ji pasiliktu tegu ateina ir atsistoja šalia manęs.

Pusė vilkų atbėgo pas jį, o kita pusė liko stovėti savo vietose. Po kelių minučių į mano pusę atėjo dar 10 vilkų.

- Viskas nuspresta! Dabar ši vilkė yra mūsų šeimos dalis.

Visi džiūgaudami sustaugė. Poto vilkas tvirtu balsu prabilo:

- Šiai vilkei reikia šeimos. Ar yra savanorių kurie norėtu pasiimti ją?

Staiga į priekį išėjo pilka vilkė su du mažais vilkiukais.

- Ponia Eleima, ar jus esate tikra?

- Taip.

- Nuspresta! Visi galite jau pradėti skirstytis.

Ir nušokdamas nuo samanoto akmens rudasis vilkas nubėgo į miškus. Priėjusi prie manęs Eleima nusišypsojusi prabilo:

- Nagi, eikš parodysiu tau tavo namus.

Kiek paeėje pamačiau didelią, erdvią olą. Jos viduje gulėjo senas, juodas vilkas. Iš toli girdėjau jo gilų ir ramų kvepavimą.

- Na ola nemaža, bet tikiuosi tau patiks! Eime supažindinsiu tave su savo vyru, vaikais, šia vieta ir poto galėsim pakalbėti apie tave ir tavo poziciją šioje grandinėje.

***

Gulėjau ir žiūrėjau į skaiščias žvaigždes. ,, Į ką aš įsivėliau". Perėjo mintis. Išgirdau už savęs žingsnius. Atsisukusi pamačiau mielą Eleimos veidą. Ji atsigulė šalia manęs ir prakalbo:

- Aš žinau, kad tau sunku... bet būtu gerai jeigu ateitum ir pavakarieniautum su mumis.

- Gerai...

Ir be nuotaikos sukirtau savo elnienos pusę ir išėjau miegoti.