Likimas // Z.M

1 dalis.

Perrie pov.

Kaip ir kiekvieną dieną atsikeliu nuo pamotės šaukimo. Mano mama mirė, kai mane gimdė, todėl tėtis dėl to mane kaltina. Ai pamiršau prisistatyti. Esu Perrie Edwards, 17 metų, bet po kelių dienų sueis 18! Aš taip laukiu! Mane vadina Pezz.

Dabar yra ruduo, spalio mėnuo. Man patinka ruduo vien dėl to, nes yra mano gimtadienis. Niekados nesu jo šventusi, o dovanų gaunu kelis smūgius.

Namuose prie manęs priekabiauja Liusės draugai. Toks pamotės vardas. Tėtis tai žino ir jam nerūpi. Ačiū Dievui, kad aš spėju pabėgti nuo jų, bet už tai gaunu kelis smūgius.

Atsikėlusi nueinu į vonią atsiprausti. Viską atlikusi einu apsirengti, bet deja neturiu gražių drabužių, rengiuosi paprastas juodas kelnes ir maikutę (kuri vos siekia mano bambą) ir ant jos užsimetu juodą švarkelį.

Nusileidus į apačią mane pasitinka piktas pamotės žvilgsnis. Aš greit apsimaunu savo conversus ir pasiėmusi kuprinę išeinu į mokyklą ir vėl pasitinku patyčias.

Vos įėjus mane pasitinka pašaipūs žvilgsniai. Nesuprantu, ką jiems padariau, ir taip esu namuose mušama ir dar jie. Mane namie muša dėl menkiausių dalykų.

- Žiūrėkite kas atėjo! Argi čia ne mūsų moksliukė! - sušunka Zayn.

Zayn yra populiarus mūsų mokykloje.

Visos merginos jo nori, bet aš ne. Jis kiekvieną dieną prie manęs pristoja su savo replikomis.

- Zayn, mažyti, aš tavęs taip pasiilgau,- atėjusi Alex jį pabučiuoja.

Atrodo, kad jie vienas kitą suvalgys. Alex yra mūsų mokyklos barbė kuri visiems atsiduoda.

Ji pasisuka į mane, smerkiančiai pažiūri ir pasako:
-O, čia mažoji kalytė,- nusijuokia ji.

Aš greit praeinu pro juos ir nueinu į matematikos kabinetą. Man patiko ši pamoka.

Vos įėjusi einu į savo vietą, kuri yra prie lango, pirmame suole. Nuskambėjus skambučiui pro duris įeina mokyklos populiarieji. Zayn, Liam, Niall, Harry ir Louis. Jiems atsisėdus prasidėjo pamoka.

Pasibaigus pamokoms einu iki savo spintelės pasiimti daiktų. Esu visa kimbanti, nes mane apipylė gėrimu. Nuėjusi prie spintelės ir pasiėmus viską sukausi eiti, bet į kažką atsitrenkiau.

-Žiūrėk kur eini,- man pasakė labai gerai pažįstamas balsas. ZAYN.

-Gerai,- sumurmėjau ir nuleidus galva jau norėjau praeiti, bet jis čiupo mane už riešo.

- Aš negirdžiu, žiurke,- pasakė su pašaipa balse.

- Gerai,- pasakiau greit ir bandžiau ištraukti ranką iš jo delno.

- Kai kalbu su tavimi, žiūrėk į mane,- aš pakėliau galvą ir pažvelgiau į jo rudas akis.

Jos tokios gražios. Stop. Ką aš čia nusišneku.

- Supratai?- paklausė manęs.

-Taip.

- Tu esi tokia šlykšti ir tokia nekalta, paspausiu ranką tam pirmam, kuris tave padarys pro visur,- ir nusijuokia.

Tai išgirdusi norėjau verkti. Greit ištraukusi ranka išbėgau iš mokyklos.

Ėjau visa apsiverkusi. Jaučiu tušas nubėgęs. Atrodau tragiškai. Ah, koks skirtumas, ir taip esu tragiška. Būdama šalia namų aš netikėtai gavau žinutę nuo nepažįstamo numerio. Keista, niekas man nerašo. Atidarius žinutę telefonas vos neiškrito ant žemės.

Nesmerkite baisiai, nes tai mano pirmoji istorija ir labai jaudinuosi. Lauksiu jūsų komentarų ir vote. 🙂