Likimas // Z.M

3.10

Perrie pov.

Zayn sustabdė mašiną prie kažkokios pievutės. Čia buvo taip gera ir ramu, kad galėčiau būti čia amžinai. Zayn išlipus iš mašinos aš padariau tą patį. Priėjau prie jo ir jis atsisuko į mane bei nusišypsojęs sunėrė mūsų pirštus. Gal bučiau prieštaravusi, bet negalėjau, nes mane buvo sužavėjusi vieta.

Jis pradėjo mane vesti per pievą. Jau buvom nutolę nuo mašinos, kai pamačiau padengtą pledą ir ant jo pridėta maisto. Na, jis ruošėsi ir tai gana miela.

-Sėskime,- pasakė ir atsisėdo, pakartojau jo veiksmus. Jis paėmęs popierinius puodelius, įpylė sulčių. Jis padavė man puodelį.

-Kodėl mes čia?- iškart paklausiau. Nenorėjau sėdėti tyloje.

-Klausyk, nemoku aš gražių kalbų ir kitų romantiškų dalykų, tiesiog noriu viską pradėti su tavimi naują gyvenimą. Žinau, kad sakei ne, bet prašau. Viską iš naujo,- jis baigęs kalbėti, pažiūrėjo į mane. Net nežinojau, ką sakyti. Ar aš tikrai noriu visko iš naujo? Suknistai taip aš to noriu ir nebemeluok sau! Iš kažkur prakalbo mano sąžinė.

-Zayn, ar tu tikras tuo? Mes daugybę kartu bandėme, bet vis kažkas sutrukdydavo ir kažin, ar šis kartas toks nebus,- giliai atsidusau.

-Prašau Perrie, pabandykime. Niekam neleisiu, kad mums kažkas trugdytų. Dylanui reikia abiejų tėvų.

-Gerai,- pasakiau ir mačiau, kad jis nustebo mano atsakymu, bet netrukus aš buvau jo glėbį.

-Prižadu aš tavęs nenuvilsiu.

-Tikiuosi.

Po mūsų susitaikymo, mes gulėjome ir žiūrėjome į dangų. Mano galva buvo ant jo krūtinės, mes tiesiog mėgavomės šia akimirka.

-Tu buvai laiminga su Louis?- staiga jis paklausė,

-Netokia kaip su tavimi,- pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jo akis. Jis pasilenkė ir sulietė mūsų lūpas.

-Buvau to pasiilgęs,- jis nusišypsojo.

-Aš tai pat, bet manau mums reiktų jau važiuoti. Dar Dylaną pasiimti iš tavo tėvų.

-Aš tikiuosi nesupyksi, bet jis šiandien miegos pas juos.

-Žinoma, viskas gerai,- nusišypsojau, nors kaip ir nepatiko ši mintys.

Vos man įžengus į butą, buvau prispausta prie sienos ir mano lūpos buvo atakuotos.

-Penkerius metu laukiau šios dienos, kai vėl galėsiu liesti tavo kūną. Suknisti penkeri metai,- jis suurzgė ir įkando į kaklą. Nuo tokio jo veiksmo, išleidau aiktelėjimą.

-Tai ko lauki?- vos gaudydama orą pasakiau. Jis nuo mano žodžių nusišypso ir užsikėlęs ant liemens, nunešė į miegamąjį.