Likimas // Z.M

3.1

Perrie pov.

Po 5 metų.

Manote kas atsitiko per tuos metus? Ogi nieko įdomaus. Aš palikau su Louis. Taip pat sužinojau, kad laukiuosi. Gimė berniukas. Jį pavadinome Dylanu.

Dylan auga sveikas. O apie Zayn nieko nebežinau. Louis neleidžia jo lankyti, mat, kad nebūtų praeities. Aš buvau labai nepatenkinta, bet jis mano būsimas vyras.

Mane pažadino gardus blynų kvapas. Lėtai pramerkiau akis ir sau nusišypsojau. Negaliu patikėti, kad praėjo penkeri metai. Turiu nuostabų sūnų ir sužadėjau, bet kaip bebūtų Zayn visados bus pirmasis vyras, kuris užkariavo mano širdį.

Lėtai atsisėdau ir apsimovusi šlepetes išėjau iš kambario. Besileisdama laiptais girdėjau tylų niūniavimą. Nusileidusi laiptais pamačiau Louis prie viryklės. Jis kažką ten kepė. Atsirėmiau į durų staktą ir nieko nesakydama jį stebėjau.

Jis pamatęs mane, šyptelėjo. Išjungęs viryklę, priėjo prie manęs.

-Labas rytas,- pabučiavo į lūpas.

-Labas.

-Iškepiau kiaušinienės su šonine, valgysi?

-Žinoma, tik einu pas Dylan. Gal būt jau bus atsikėlęs,- nusišypsojau ir jis tik palinksėjo ir apsisukęs nuėjo imti lėkščių.

Užlipusi laiptais, priėjau prie medinių durų. Tyliai jas pravėriau ir pamačiau rudas akis žiūrinčias į mane.

Dylan turėjo rudas akis, tamsius plaukus ir rudą odelę. Jis buvo tikra Zayn kopija. Kiekvieną kartą pažvelgus į jį matydavau Zayn.

Priėjusi prie lovos, ant jos atsisėdau.

-Labas,- pasakiau ir pakutenau jo šoną. Jis nusijuokė.

-Labas,- nespėjau sureaguoti, kaip jis buvo mano glėby.

-Eime į apačią? - paklausiau ir jis tik linktelėjo. Pabučiavau kaktą ir pastačiusi jį ant kojų, atsistojau. Ištiesiau ranką, Dylan padavė savo ir išėję iš kambario pradėjom leistis laiptais.

Valgant, Dylan staiga uždavė klausimą, kuris mumis labai nustebino.

-Mamyte, kodėl aš nesu panašus į tėvelį?