Likimas // Z.M

3.5

Nėra nuomonių, nėra ir dalies.

Perrie pov.

-Ką?- pasimečiau nuo jo teiginio.

-Atėjo DNR atsakymai. Jie parodė, kad jis mano vaikas, taigi noriu su juo susitikti, neigiamo atsakymo nepriimu,- nespėjau nieko pasakyti, kaip jis padėjo ragelį. Gerai, jis tai sužino, o kaip dabar Dylan pasakyti? Aš pasimetusi.

Gerai jis tuo atvažiuos, ką aš turiu daryti? Nieko, ne, reikia Dylan pasakyti.

-Dylan, nusileisk,- sušukau. Ir neužilgo išgirdau žingsnius.

-Kas buvo?

-Pas mus atvažiuos Zayn, tai pasiruošk, gerai?- paklausiau ir jis palinksėjęs nubėgo į viršų. Atsidususi, nuėjau vėl skambinti Louis. Bet po kelių minučių, įsijungė balso paštas, tai teko dar vieną kartą nusivilti.

Virdama sriubą, išgirdau nuskambanti durų skambutį. Greit nuėjusi, atidariau jas. Pamačiau Zayn su plačia šypsena.

-Sveikas, -plačiau pravėriau duris ir įleidau jį. Jis nusimovęs batus, pradėjo sekti mane. Nusivedžiau jį į virtuvę ir parodžiau į kėdė, kad atsisėstų.

-Taigi, kai žinai tiesa, ko nori?

-Noriu gyventi su savo sūnumi.

-To nebus,-užtikrintai pasakiau.

-Kodėl taip manai? Aš esu jo tėvas, tai turiu pilną teisę,- jis pasakė ir atsistojęs, priėjo prie manęs.

-Jis to nežino.

-Gali sužinoti. Pavyzdžiui dabar,- jis pasakė ir nespėjau sureaguoti, kaip jis pakvietė Dylan. Piktai pažiūrėjau į jį.

-Mes turime tau kai ką pasakyti su mamyte,- jis švelniai pasakė žiūrėdamas į sūnų.  Jis pažiūrėjom į mus savo rudom akim.

-Tu jau žinai, kad Louis nėra tavo tėvas, tiesa?- jis palinksėjo, giliai įkvėpusi tęsiau,- tai tavo tikrasis tėvas yra Zayn,- pasakiau ir laukiau jo reakcijos. Jis iš pirmo žiūrėjo keistai, bet staiga puolė Zayn į glėbį. Jis kiek pasimetė, bet jį apkabino.

-Tai dabar mes visi kartu gyvensime?