Likimas // Z.M

3.2

Perrie pov.

Pasimečiau nuo jo klausimo. Kaip penkiamečiui pasakyti, kad Louis yra ne jo tėvas, kad jo tikrasis tėtis kalėjime.

-Brangusi, turime tau kai ką pasakyti,- pažiūrėjau į Louis ir linktelėjau tarsi duodama užuominą, kad jau laikas pasakyti,- Louis nėra tavo tėtis,- lėtai pasakiau ir laukiau jo reakcijos. Jis tik sumirksėjo kelis kartus. Na aišku jam tik 5 metai, tai jis nelabai supranta.

-Ką? Tai kur mano tėvelis, noriu pas tėvelį,- jis pradėjo šaukti ir verkti. Greit priėjau prie jo ir apkabinau.

-Tėvelis yra toli,- pradėjau raminti jį.

Po valandos raminimų, jis apsiramino ir tai gerai. Kažkaip geriau paliko, kad jis viską sužinojo. Nebereikės nieko slėpti, Na tik tai, kad jo tėvas yra kalėjime, bet šito nesakysiu.

-Louis,- sušukau. Žadėjau išsivesti Dylan į parką, kad prasiblaškytų.

-Čia,- išgirdau jį iš svetainės. Nuėjusi, pamačiau jį žiūrintį futbolo varžybas.

-Veduosi Dylan į parką, nori kartu?

-Ne, šiandien svarbios varžybos,- jis nusijuokė ir aš kartu su juo. Priėjusi pakštelėjau į žandą.

-Dylan, einam,- sušukau ir išgirdau greitus žingsnius. Jam pribėgus, paėmiau jį už rankos ir išėjome iš namų.

-Mama, aš einu ten,- parodė į vaikų aikštele. Aš tik linktelėjau ir jis nubėgo. Lėtai pradėjau eiti, bet mane balsas sustabdė.

-Sveika Perrie.
Tada aš sustingau, nes ten buvo jis.