Likimas // Z.M

3.8

Zayn pov.

Negaliu patikėti, kad ji tikrai su manimi miega. Jos šviesūs plaukai išsisklaidė, o pati su vos pastebima šypsena veide. Tai pats geriausias dalykas, jausti ją šalia savęs po tiek laiko. Matyti ją su šypsena. Negaliu patikėti, kad su ja turiu nuostabų sūnų. Aš ją susigrąžinsiu, nors ji ir sako, kad nenori, to, bet ji vis tiek bus mano, niekieno daugiau, tik mano. Nes ji mano gyvenimo šviesulys, kuris tik ir palaiko šviesą mano gyvenime.

Perrie pov.

Atsikėlusi ryte Zayn neberadau lovoje. Tik girdėjau iš virtuvės juoką. Atsikėlusi iš lovos ir užsimetusi chalatą, išėjau iš kambario.

Nuėjusi į virtuvę pamačiau didžiulę betvarkę. Indų pilna kriauklė, miltai ant žemės, kiaušiniai sudaužyti, galėčiau vardinti ir vardinti, bet mane labiausiai prajuokino Zayn ir Dylan. Abu murzini ir su nekaltom akimis stebėjo mane.

-Ką jūs čia padarėt?

-Mes norėjome tau padaryti pusryčius,- prabilo pirmas Zayn.

-Kieno tai buvo mintis?- pakėliau antakį.

-JO!

-JO!- abudu vienu metu sušuko, nuo tokio jų veiksmo aš nusijuokiau.

-Jūs turit tai sutvarkyti ir jokių ne,- iškart pasakiau, nes mačiau, kad Zayn nori priekaištauti. Jie iš tos nevilties atsiduso.

-Gerai,- abu nuleido galvas ir pradėjo tvarkyti. Aš tuo tarpu nuėjau į vonia.

-Ką šiandien veiksim?- paklausė Zayn, kai įėjau į virtuvę.

-Na manau tau reiktų nusipirkti naujų maisto produktų, nes po jūsų karo, nieko nebeliko.

-Gera mintis ir aš manau, kad Dylaną reiktu nuvežti pas mano tėvus. Na žinai, kad jie susipažintų su savo anūku, o jis su savo seneliais,- trumpam nutilo jis.

Ar aš noriu, kad Dylanas būtų su savo seneliais ir kad su jais susipažintų? Manau, kad noriu šito, tam, kad jis pradėtų suprasti, kas jo šeima.

-Gerai, manau jam tai patiktų,- nusišypsojau ir mačiau, kad jo veidas atsipalaidavo.

Net pati nepajuntu, kaip aš jį prisileidžiu prie savęs, nors viduje ir noriu jį atstumti.