Fall in love with Snapchat 2

2. Forty two

*Aspyn pozicija *

Nieko nesakiusi greit pašokau nuo smėlio ir nubėgau su ašaromis akyse link tik man ir Evai žinomos vietos, giliai paplūdimyje.

Greit bėgau šaltu smėliu kuo toliau nuo Niall. Nežinau, kodėl taip darau, gal būt tam nėra logiško paaiškinimo, bet pasąmonė man tiesiog liepė bėgti į tą vietą ir pasislėpti, kad niekas, net blondinas, manęs nerastų.
Per ašaras sunkiai mačiau kelią, manau, kad trugdė ir aklina tamsa, nes šioje atkarpoje nebuvo nė vieno žibinto, čia buvo lyg apleistas paplūdimio ruožas.
Tyliai suinkščiau kai kažkas labai aštraus susmigo man į padą. Iškart sustojau bėgusi ir pažvelgiau atgal. Manęs niekas nesivijo. Gal ir gerai, nes per skausmą pade nebegalėjau bėgti.
Tyliai kūkčiodama pasiekiau tą rifą ir atsisėdau patogiausioje vietoje. Apsikabinau savo kelius ir tyliai kūkčiojau dėl trijų priežasčių: jaučiausi prastai, kad taip pasielgiau su Niall, vėl kankinuosi dėl tos ligos ir man neapsakomai skaudėjo koją.
Mano telefonas nenustojo skambėti nė minutei arba vis supypsėdavo nuo naujo SMS pranešimo. Ištisai ekrane švietė Niall nuotrauka, kuri vertė jaustis dar kaltesne.

*Niall pozicija*

Vaikčiojau pirmyn atgal prie automobilio ir stengiausi prisiskambinti Aspyn.
Bandžiau dar ją vytis, bet mergina dingo lyg į vandenį ir liko vienintelė išeitis: grįžti prie automobilio, skambinti kol prašvis, o tada eiti ta kryptimi jos ieškoti.
Nesuprantu kas Aspyn pasidarė, bet ji pasikeitė per keletą akimirkų. Lyg būtų kitas žmogus.
Operatorei gal dvidešimtą kartą pasakius, kad abonentas neatsako pasidaviau ir atsisėdau ant automobilio kapoto.
Iki aušros dar keturios valandos. Tikiuosi, kad jai nieko nenutiks, nes neturiu kam paskambinti ir paprašyti pagalbos. Jei skambinsiu jos mamai dar labiau smuksiu moters akyse, nes nesigebėgau deramai prižiūrėti jos dukros vieną suknistą vakarą.
Barbenau pirštais į automobilio kapotą kai man šovė gianeli mintis. Nors ji nebuvo viliojanti, bet kitos išeities nėra.
Greit parašiau Meg žinutę:
<Atsiųsk Aspyn exs Parker numerį. Labai reikia. >
Ji turėtų atsakyti, nes Londone dabar tik pietai ir aš neklydau, po kelių minučių gavau numerį.
Vis dar abejodamas paskambinau jam. Iš pradžių vaikinas nelabai norėjo veltis į kaltas, bet kai papasakojau kas nutiko, Parker iškart persigalvojo ir pasakė, kad greit čia bus su draugais.
Ilgai laukti nereikėjo. Aikštelėje sustojo šeši automobiliai ir iš jų išlipo gal dvidešimt žmonių. Aš tokios gausios pagalbos nesitikėjau.
-Labas. - prie manęs priėjo Parker ir paspaudė ranką. - Aš tavęs nemėgstu, manau ir tu manęs, bet dabar viską pamirškime ir suraskime ją, nenoriu, kad kažkas Aspyn nutiktų. - linktelėjau sutikdamas ir mes visi patraukėme link tos pusės. Vieni nuėjo į kopas, kiti toliau nuo vandens, o aš su Parker, pasišviesdami žibintais, ėjome pačiu pajūriu.
-Čia visi Aspyn draugai? - paklausiau vaikino žvalgydamasis aplinkui.
-Čia jų tik dalis. Šie buvo arčiausiai paplūdimio ir galėjo padėti. - linktelėjau priimdamas jo atsakymą. - Nesuprantu, kas Aspyn užėjo. Ji niekada taip nesielgė.
-Aš ir ne. Jai tiesiog per akimirką pasikeitė nuotaika ir ji pabėgo, o aš čia pirmą kartą, todėl nieko nežinau. - atsidusau. Jaučiausi beviltiškai.
-Gal tiesiog nuovargis ją pakir... - viduryje Parker sakinio išgirdau sukūkčiojimą ir parodžiau jam tylėti. - Ką tu darai?
-Ša. Kažką išgirdau. Išjunk žibintą. - Parker paklausė manęs ir mes sustoję įsiklausėm. Po kelių akimirkų nuo pietinės pusės išgirdau tylų kūkčiojimą.
-Ji ten. - parodžiau į tą pusę ir iškart pasileidau ten bėgti.
Ten privalo būti ji...

Va čia tai buvo pievų pieva.
JOOO