Decisions || zayn

2

Liko 8 dienos..

Kai pamačiau visą kiemo, gatvės (su šimtais, pro šalį važiuojančių automobilių) ir TIKRŲ žmonių vaizdą, esantį priešais mane, pajutau, kad mano akys šlampa. Nusišluosčiau pradėjusias lysti ašaras ir įkvėpiau gilaus bei gaivaus oro.

Už durų egzistuojantis pasaulis buvo ne toks, kokį įsivaizdavau: saulė buvo pernelyg ryški ir geltona, pykau nes negalėjau į ją pažiūrėti, ūmai akys pradėjo skaudėti žiūrint į ją; vaikščiojančios būtybės nebuvo panašios į mane, jos buvo stipresnės, linksmesnės ir atrodė daug geriau nei aš.

Visa aplinka - gatvė, medžiai, žolė, žmonės ir mašinos, mane nuvylė. Viskas pasikeitė.

- Kodėl jie atrodo kitaip nei aš?

- Neklausinėk. Jeigu bent žodį jiems ištarsi, sutalžysiu tave iki samonės netekimo.

Jo žodžiai privertė mane nutilti ir tiesiog toliau žvalgytis. Vaikinas paliko mane stypsoti prie durų ir pats nuėjo apžiūrėti savo BMW mašinos.

Krūptelėjau. Ji atrodė visiškai tokia pati, kaip prieš metus. Lygiai prieš metus. Ta pati sidabrinė spalva, tas pats įlenkimas ties durelių rankena ir tie patys visiškai tamsinti langai.
Nekenčiu tavęs suknistas daikte.

- Sveiki, Malik. Kaip diena?

Atsisukau į Jo pusę ir pamačiau maždaug trisdešimties metų vyriškį esantį prie Jo. Sugniaužiau kumsčius ir stengiausi nerėkti. Aš galėjau dabar pat imti ir sušukti, kad aš esu ta Zoe Young. Zoe Young, pagrobta lygiai prieš metus.

Ta pati šviesiaplaukė, neaukšta mergina, dabar tamsiai juodai nudažytais plaukais ir nepasidažiusi.

Gal, vis dėlto, tas vyras mane atpažins?
Ak, prašau, prašau..

- Neblogai. O jums? - rūsčiai ir santūriai atsakė Jis, žvilgsniu man parodydamas, kad jei prasitarsiu nors žodeliu, nukirs man galvą.

Nuryjau seiles ir pasinaudojau Maliko leidžiamais malonumais.

Stovėti lauke yra gera, pagalvojau. Didelis šviečiantis daiktas viršuje spigino man į akis, šildė mane, aplinkui girdėjau keistus paukščių garsus, girdėjau ir Jo balsą. Ir vyro. Atsisėdau ant namo laiptų ir užsimerkiau.

- Kelkis. Susitepsi.

Atmerkiau vieną akį. Malik stovėjo priešais mane ir kažko nerymąstingai žvalgėsi aplinkui. Netrukus Jis savo stipria ranka pakėlė mane ant kojų ir tvirtai suėmęs, išvedė mane iš rojaus.

Jis liepė man nusisukti ir uždaręs duris kelias sekundes vedė užrakto kodą. Kodą žino tik Jis. Man neleidžiama žiūrėti. Man niekas neleidžiama.

- Ačiū tau. - suburbėjau neatsisukdama į Maliką. Už kiekvieną teikiamą malonumą turiu būti dėkinga.

Gal atsiklaupti ant kelių? Dar niekada to nedariau, pagalvojau mintyse. Su sarkazmo gyslele.

- Nėra už ką, Zoe. - tarė Jis ir sugrįžęs prie manęs paglostė mano skruostą pirštu. Buvo švelnu, - Buvai gera mergaitė. Todėl eik pasiimk iš šaldytuvo ko tik nori.

Dar susitikau žvilgsniu su Maliko rudomis akimis ir naudodamasi proga, nuėjau prie šaldytuvo pasiimti kažką skanaus. Taip nebūna dažnai.

Jis visai geras. Mintyse stengiausi padaryti Maliką kuo geresnį, bet tai pavykdavo tik kartais.

Šiandien ir yra tas "kartais".