Decisions || zayn

12

Žinot tą jausmą, kai ilgai narve laikytas šuva pajunta, kad jam laikas ištrūkti?

Taip ir aš jaučiausi: sugniuždyta ir nekantri;
Nekantri pabėgti.
Sugniuždyta laukimo.
Bet aš tai įveikiau. Visi metai, praleisti nelaisvėje man baigėsi.

<...>
Degiau noru atsigręžti ir pasižiūrėti į tą pusę. Norėjau pamatyti, ar Zayn vejasi mane ar ne. Bet aš bėgau su tokiu užsivedimu, kad ištikro net nepagalvojau apie tokį dalyką, kaip atgal pasižiūrėjimas. Ypač tada, kai man pavyko.

Šypsojausi sau su didele pergale veide. Kai kurie žmonės man šypteldavo atgal. Buvau atpratusi matyti žmones todėl man viskas buvo įdomu, kaip jie atrodo, kaip vaikšto, bet tai buvo tik dalinis vaizdas. Visa tai ką aš mačiau,  buvo gatvelė su namais ir parduotuvėmis. Bet bėgant kaip kokiai gazelei, buvo matoma tik kelias. Tiesus kelias.

Bėgant pradėjo skaudėti šoną, buvau beprotiškai uždususi, o svarbiausia, mane vedė mintis, kad aš net nežinau kur esu. Kokiame mieste? Gal aš kokioje Maskvoje?

Bet prisiminiau, kad tą dieną, kai Zayn leido trumpam pabūti lauke, vyras, su kuriuo jis šnekėjo, buvo amerikietis. Kaip mes. Ir šnekėjo puikiai bei laisvai angliškai.

Ir šiaip, kai dingau, mašinoje nekeliavau ilgiau negu pusvalandį. Šitą aš tikrai žinau.
Taigi, pagalvokime, jeigu su mašina nuo ten iki čia atkeliavau per pusvalandį, tai nuo čia iki ten, pėsčiomis, turėčiau nukakti per valandą.

Aš nesupratau nieko.

Kai pakankamai nutolau nuo Zayn, truputį palėtinau tempą. Nutariau pradėti ieškoti žmonių, ar tai didelių iškabų, išduodančių dabartinę mano vietą. Bet visa tai, atrodė tik mažytė bėda, palyginus su pagaliau išlaukta laisve. Norėjau strykinėti kaip koks triušis, bet atrodyti, kaip nevisprotė - nenorėjau.

Staiga, pro mano akis praėjo žmogus. Krūptelėjau išsigandusi, sekundei pagalvojau, kad tai Zayn. Geriau išsižiūrėjusi, pamačiau, kad tai tiesiog senyva moteriškė. Priėjau prie jos ir bandžiau užklausti.
- Atsiprašau, hm..ponia. - sutrikau, nes nežinojau kaip į ją kreiptis.

- Mergaite, nelįsk. - ištarė moteris ir piktai nužvelgusi mane nuėjo toliau. Vos nepakeliau rankos ir neparodžiau jai viduriniojo piršto.

Žmonės nebuvo geresni.

Tolėliau dar paėjusi, radau prie kelio lentelę, kurioje buvo parašytas visas miestelio planas. Nudžiugusi puoliau skaityti.

Mano akys nušvito. Pasirodo, aš tame pačiame mieste, tik truputi tolėliau - užmiestyje. Išvertusi akis tyrinėjau miesto planą ir stengiausi prisiminti visas žinomas gatves.
Mano namų gatvė - Luckwood 35.
Pernelyg toli nuo čia.

Bet aš norėjau ne namo. Norėjau patekti į viena vienintelę vietą kurioje aš mėgau lankytis. Tai pirmiausias mano tikslo taškas.

Tada namo.
O tada, mano gyvenimas bus kaip naujas.
Nusijuokiau pati sau iš džiaugsmo ir akimis nusifotografavusi visą planą kaip patekti į tą vietą, patraukiau tiesiai ten.

Mano mėgstamiausia vieta buvo ir yra National Tripmon parkas. Visada vakarais atsisėsdavau kuo nuošalesnėje vietoje ant suoliuko ir stebėdavau praeinančius žmones.

Man, tai geriausias laiko praleidimas. Rez ir Louis keikdavo mane, kai pasiūlydavau jiems "trumpam" prisėsti ir atsipalaiduoti. Jie norėjo veiksmo, o aš norėjau ramybės.

Pajutau, kad netenku kojų. Mane pylė prakaitas, vargino alkis, buvo baisu baisiausiai karšta.

Bet po gana ilgos kelionės, su keliais žmonių patarimais kur rasti parką, aš pagaliau sustojau priešais parko vartus.
Jie buvo atviri.

Giliai įkvepiau ir lėtai įžengiau pro vartus. Ta pati žemė. Tos pačios sodinamos gėlės. Tie patys medžiai. Niekas nepasikeitė. Taip ir žinojau, kad metai nepakeis pasaulio.

Pasukusi kairėn, pradėjau ieškoti to paties suoliuko ant kurio visada sedėdavau. Man buvo nesvarbu, ar kažkas sedės ant jo, aš pasiruošusi nušveisti visus žmones nuo savo teritorijos.

Visi suoliukai buvo ne tie. Nusivylusi pamaniau, kad jo nebėra.

Tai būtų teisinga, nebėra manęs, dingtų ir suoliukas.

Bet paėjusi dar tolėliau, išvydau jį. Ant jo sedėjo kažkokia moteris. Primerkiau akis ir lėtai prisiartinau prie jos. Netrukus jau stovėjau už jos.

Nieko nesakiusi, atsisėdau šalia moters ir lengviau atsikvėpiau. Moteris net nekreipė į mane dėmesio, atsisukau į ją ir mane sukaustė kažkoks keistas jausmas, kad ją pažįstu. Ji buvo užsimerkusi ir nestipriai užvertusi galvą į dangų. Moters plaukai buvo iki pečių, naturalūs rudi plaukai nusidažę keliomis baltomis sruogomis. Ir jos veidas.

Joje aš mačiau save.
Staigiai krūptelėjusi moteris atsisuko į mane ir mūsų akys susitiko. Mano akys išsiplėtė, pravėriau burną nes norėjau šaukti ir klykti, bet sugebėjau tik žiopčiot kaip bežadė žuvis.
Ji išsigandusi pasislinko atgal. Tada jos žalios akys suspindėjo ir suvirpo.
- Zoe?

Jos ištarti žodžiai nutvilkė mano kūną.
Taip. Aš Zoe.
Lėtu judesiu ji prisiartino prie manęs ir droviai ištiesė ranką. Aš leidau jai tą daryti.

- Dieve, Zoe.. - sušnibždėjo ji. Ji palietė mano plaukus ir švelniai nuėmė nuo veido. Mačiau, kad moters akys virpa ir pilnėja nuo ašarų. Jos vietoje, man būtų taip pat.

- Zoe..Vaikeli, ištark žodį, - virpėjo jos balsas.
Aš tik prisiartinau prie jos, pažvelgiau į jos žalias akis ir pripuolusi apkabinau.

Motina. Tai buvo mano mama. Prisiglaudžiau prie jos švelnių plaukų ir įkvepiau gaivaus muskuso kvapo. Kaip visada, ji kvepėjo taip pat. Po milijono minučių glebesčiavimosi ir ašarų gūsio, ji atsitraukė ir nusibraukė ašaras nuo akių.
- Aš negaliu patikėti, kad tu čia..kad tu sveika ir gyva, dukrele, - šnekėjo mama ir tuo metu glostė mano plaukus, akimis tyrinėjo kiekvieną mano kūno lopinėlį.

- Manęs nebuvo..

- Metus, - pratęsė ji. Vargingai šyptelėjau ir apžiūrėjau savo mamą. Taip tai, ji atrodė taip pat, bet jos veidas buvo sunykęs, sulysęs ir net šiek tiek susenęs, - Kas tau atsitiko, Zoe, prašau papasakok.

- Ne dabar, mama, - prašnekau, - Aš dar nepasiruošusi. Man susikaupė tiek daug, kad bijau, kad palūšiu. Suprask mane.

Mama apkabino mane dar kartą ir šnibždėjo.
- Viskas bus gerai.. Viskas baigėsi.