Decisions || zayn

2-1

- Kai busi pasirengusi, šauk.
Nieko nelaukusi spustelėjau gaiduką ir iššoviau. Pakiliai nužiūrėjau tiesiog tobulą taikinį ir save pagyriau mintyse. Vaikinas mokantis mane šaudyti paplekšnojo per petį ir padavė naujų šaudukų.
- Dar liko penkios minutės. Gal nori pasikalbėti?
- Apie ką? - rūsčiai paklausiau. Prisimerkiau ir iššoviau dar kartą. Tai buvo fenomenalu. Pataikiau į tą pačią vietą kaip ką tik. Buvau laiminga, kad sugebu bent tai. Vaikinas, vardu Taileris, mane asmeniškai mokė šaudymo meno. Norėjau užkirsti kelią visiems pavojams sau ir kitiems brangiems žmonėms. Taip pat, svarsčiau apie ginklo įsigijimą.
- Išgerti kavos ar..
- Tai ne pokalbis. Imk, - atkirtau ir įgrūdusi Taileriui į ranką šautuvą, pradėjau eiti link įšėjimo. Praėjau pro visas sekretores, kasininkes. Jos su manimi maloniai atsisveikino, bet aš netariau nė žodžio. Stovėdama prie permatomų įšėjimo durų, išsitraukiau iš striukės juodas pirštines ir jas užsidėjau. Iš tašės pagriebiau storą pilką šaliką, užsigobiau ir atidariusi duris įšėjau į lauką. Pamačiusi lauke stovinčius suoliukus, patraukiau prie jų ir atsisėdau. Pasiėmiau seną, vos dvi cigaretes laikantį pakelį ir užsidėgiau vieną. Išpūčiau dūmą.
- Nežinojau, kad rūkai, - krūptelėjau nuo balso. Net neatsisukus žinojau, kad tai vėl Taileris. Užsikišau išlindusią šviesią sruogą už ausies ir nukračiau pelenus nuo cigaretės.
- Tau nieko ir nereikia žinoti, Taileri Weideri, - suburbėjau. Vis dėlto, atkišau jam pakelį ir susiraukusiu veidu stebėjau jį. Mano ginklo mokytojas buvo šiek tiek vyresnis už mane. Man nesenai sukako dvidešimt, o jis jau buvo įpusėjęs dvidešimt trečiuosius. Bet atrodė nepalyginamai jaunesnis. Šviesiai blondiniškai dažyti plaukai buvo užkritę jam ant veido. Turėjo tamsius juodus antakius su kuriais jis dažnai atrodydavo snobiškas ir evil. Kai šypsojosi, sutirpdavo kiekvienos jo šaudymo būreliuose apsilankiusios merginos. Skirtingai nei aš, Taileris rodė šypseną kiekvieną dieną, ir visiems, kiek žinojau, o man buvo keista stebėti tik jo tamsiai tamsiai juodas akis. Kad ir kaip nenorėjau to sau priminti, bet jo akys labai priminė Zayn.
- Nagi, Zoe, sutik. Tai tik vienas kavos susitikimas, - neatlyžo Taileris. Pastebėjau, jog jis nepaėmė cigaretės. Padėjau pakelį ant suoliuko.
Galvojau..
Galvojau..
Galvojau..?
- Nežinau, turių planų, - numykiau apžiūrėdama savo juodus odinius batus. Žiema buvo labai šalta, turėjau tikrai apsimauti šiltesnius batus, nes jaučiau kaip stingsta pirštai.
Mano nuostabai mano mokytojas nepalūžo ir vistiek atkakliai zyzė.
- Prašau, Zoe. Atsipirksiu tau šviežia pica.
- Tavo žiniai, aš vegetarė, - pavarčiau akis drabstydama pelenus kur papuola. Keli nukrito man ant mėlynų džinsų, todėl turėjau juos nuvalyti. Sumąsčiau, kad tapimas vegetare, man padės šiek tiek palengvinti skausmingą praeitį. Visos tos mirtys, žudynės. Pasidarė gaila ir gyvunų.
Ta sekundę prisiminiau vargšą Monstrą. Jis mirė nuo staigaus skrandžio apsivertimo. Motina žadėjo, kad gimimo dienos progą padovanos kitą šunį, bet taip ir neatsitiko. Pritrūko pinigų.
Bet pasirodo būtų buvę sunku išlaikyti didelį šunį su jo dideliais norais, kai mano kišenėse švilpauja vėjai.
Sužvanginau mašinos rakteliais, atsistojau ir sumindžiau cigaretę. Storiau apsimuturiavau šaliku ir atsisukau į Tailerį atsisveikinti.
- Tu nepasiduosi, tiesa?
- Bandysiu kol išeis, panele Zoe, - vyptelėjo draugiškai jis. Norėjau lyg ir prunkštelti, bet neįšėjo. Linktelėjau jam, atsisveikinau ir pradėjau eiti lyg savo mašinos. Kaip tyčia pamiršau kur ją pastačiau. Per metus ne tik, nesugebu prisiminti kur ją pastatau, bet ir vairuoti vairuoju tragiškai. Nusikeikiau ir apsidairiau. Sidabrinio Citrueno niekur nemačiau.
- Tavo mašina prie žalio ženklo!
Atsisukau į balso savininką ir pamačiau, kad tai Taileris. Jis stovėjo prie pastato įėjimo ir rodė pirštu į kairę pusę. Staiga prisiminiau, kad tikrai stačiau savo mašiniuką prie žalios lentelės ženklo, todėl tyliai apsidžiaugdama patraukiau kairėn.
Ir visgi įdomu, kodėl mano šaudymo meno mokytojas taip elgiasi su manimi?

                               <...>

Kai pagalvoji, gyvenimas yra labai neteisingas. Mums su Louis, abiems nenuskilo. Bet jis man vienintelis liko iš praeities draugų. Rez prisipažino Louis, kad mylėjosi su kitu, taip pat, pasakė, kad nejaučia jam nieko. Galvojau, kad Louis pašėls ir labai labai supyks, bus įžeistas, bet jis tik dar labiau atsipalaidavo ir man prisipažino, kad to labai laukė. Kol kas mes su Louis nešnekame, nei apie mūsų draugišką praeitį, nei apie romantiškus santykius. Jis mane tikrai supranta taip, kaip ir aš jį.
Kam: Louis
Sveikas, turiu picos, užeik.
Padėjau savo seną, nudaužytą iPhone 5 ir atsisėdau ant sofos. Gyvenau dieviškoje vietoje. Motina nupirko man iš paskutiniųjų pinigų mažą ir jaukų namelį, matydama kaip kenčiu dėl pastarųjų įvykių. Namas buvo vos gatvę perėjus prie Louis. Pastaruoju metu vaikščiojome vienas pas kitą taip dažnai, kad net susimąstydavom susigyventi kartu. Bet taip tikrai nebus. Aš vis dar jaučiu kybančią giją tarp manęs ir Zayn. Negaliu taip lengvai jo paleisti. Negaliu taip staigiai užmiršti jo.
Po kelių minučių atsidarė namo durys ir išgirdau kaip Louis sušuko:
- Hey, aš čia!
Šoktelėjau nuo sofos ir nuėjau į priimamąjį koridorių. Apsikabinau Louis ir tada atsisėdau ant batų dėžės.
- Kokios picos turi šiandieną? - nusimovęs batus ir striukę paklausė Lu.
- Vegetarišką, kaip visada, - trūktelėjau pečiais. Niekada nepirkdavau jokios kitos.
- Taip ir žinojau, - draugiškai šyptelėjo Lu. Pasistengiau išspausti šiokią tokią šypseną. Vis dėlto, jis mano geriausias draugas.
Po truputi įsirioglinom į svetainę. Aš nuėjau atnešti nestipraus alaus mudviems, o jis paėmė picą ir supjaustė trikampiais.
- Kaip jautiesi?
Šitas klausimas buvo jau įprotis mums.
- Neblogai.. - tyliai atsakiau įžengdama atgal į svetainę. Padėjau skardines ant žemo svetainės staliuko. Pamačiau, kad Louis jau buvo paėmęs picos gabalėlį.
- Dieve, visai nebemąstau. Pasiėmiau ne vegetariškos picos, o su mėsa, - tyliai sumurmėjau sau, bet Lu išgirdo.
- Nemanau, kad tau verta būti vegetare. Tai reikalauja daug išlaidų. O dabar tikrai nesigiri dideliais pinigais, - draugiškai patarė jis. Kelias sekundes pažiūrėjau į karštą ir garuojančią picą ir nusikeikiau:
- Velnie. Tebunie jau taip, "gyvuos mėsa", - atsidūsau. Lu nelinksmai nusijuokė ir padėjo ranką man ant peties.
Ar man tai patiko? Nežinau. Bet jaučiausi tuščia viduje, o Louis visiškai neužpildė tos ertmės. Laukiau, kol kažkas pasakys, kad man po viso TO bus viskas gerai.
Laukiau. Tikrai laukiau.

Hey!
Laukta pirmoji dalis įkeltaaa. Džiaugiuos pradėdama naują Roomo sezona, nes buvo nuobodu nieko nerašyt:D bet aišku skaitykit ir kitą zayn/sehun fantastinį fanfiction, man ten ruojus nes galiu išsilieti savo trenktas, priplaukiusias unreal fantastines mintis, LOLZ
Dalis kelsiu kiekvieną penktadienį vakare:)
Labai lauksiu komentarų!;)