Decisions || zayn

32

Buvo keista, kad motina sugebėjo mane prisiminti tik po savaitės. Visą tą laiką ji nešnekėjo su manimi ir nebendravo, bijau, kad tai dėl Zayn. Vis dėlto, manau, jog ji žino, kad jokių Daym Malik nėra ir nebus. Tai tik nevykęs jaunuolio pokštas, sakytų ji. Bet šį rytą, mane ji pakėlė devintą ryto. Liepė kuo greičiau pasirodyti virtuvėje. Nujaučiau nelabai jaukų pokalbį.

Nusipraususi, susirišusi šiek tiek jau riebaluotus plaukus į uodegą ir apsigobusi minkštą chalatą, lėtais žingsniais nupėdinau į virtuvę. Joje jau laukė mano mama. Buvo apsirengusi labai tvarkingai, susišukavusi, net lūpos švietė raudonai padažytos. Rimtos jos žalios akys tikrai neprognozavo gerų naujienų, todėl jai nematant, pagriebiau nuo koridoriaus spintelės savo raktus ir telefoną. Atsargai, jeigu ji uždraustų susitikinėti su Zayn.
Parėjusi pagaliau pas mamą, atsisėdau ant kėdės. Žiovulys paėmė savo.
- Zoe. Turiu apie kai ką pasišnekėti.
- Man namų areštas? - tiesmukai paklausiau.
- Ne, Zoe. Tikrai ne..
- Prisidirbau tiek, kad išsiųsi mane į prasikaltusių jaunimo koloniją? - nutraukiau ją. Mėgau valdyti pokalbį.
Mama susiraukė, nes jai nepatiko mano grubus ir nemandagus tonas. Nutariau patylėti, kad jos nenervinti.
- Tavo dingimas tikrai neuždraustų man duoti tau namų arešto, bet tu niekuo nenusikaltai, todėl leisk man pabaigti savo kalbą, - griežtai nukirto motina. Pavarčiau akis ir pasirėmiau ranka galvą.
- Net nežinau nuo ko pradėti, iš tiesų.. - tyliai ir nervingai suburba moteris ir pasikaso ranką. Ilgėsingai atsidūsta ir tada pradeda šnekėti.
- Jau turėjau senai tau tai pranešti, bet neprisiverčiau. O ir tu labai retai būdavai namie. Vis vaikštai su tuo..tuo.. - ji bandė Zayn pavadinti kaip nors šlykščiai, bet neįstengė. Suprantu ją, saugo savo vaiką nuo blogų žmonių, bet mano Zayn nėra blogas.
- Nusiramink, mama.
- Atsiprašau, - vėl atsiduso, - Tavo tėvas turi kitą ir išvyko į kitą miestą pas savo naują mergužėlę.
- Labai įdomu, - čiupinėdama rankoje obuolį ištariau. Neneigsiu kad tai mane pribloškė, bet niekada nerodau tokių jausmų kurie verstų kitus iš koto.
Motina tai matydama, sumirksėjo ir sutriko.
- Tu.. Tu gal žinojai?
- Ne. Bet tai manęs nestebina.. Jau senai jis slapukavo nuo tavęs, - tyliai pareiškiau. Staiga suskambo mano telefonas iš kišenės. Atsiprašiau mamos ir pasitraukusi iš virtuvės pasukau ties svetainę.
- Zayn?
- Taip čia aš. Klausyk, susitinkame Salsa Chicken'e. Dabar.
- Klausau, vade.
Padėjau vėl telefoną į chalato kišenę ir nieko nelaukusi nuėjau ruoštis.

- Dieve, kvepi kažkuom keistu - vyptelėjau apkabindama Zayną. Jis buvo apsirengęs sportinį megstinį ir mėlynus džinsus. Pati mūvėjau sportinius kedus, juodus džinsus ir nudrengtą pilką megstinį su gobtuvu. Buvau jį užsidėjusi, nes šiek tiek lijo. Plaukus palikau surišti į vieną aukštą uodegą.
Zaynas paėmė mane už rankos ir įsivedė į kavinę. Kiek spėjau apžvelgti, visi išskyrus mane, sedėjo laimingi, juokėsi ir šypsojosi. Mes su Zayn atrodėme - pora be jokių laimės žiburėlių. Atrodė, kad mes du žudikai, vienas iš mūsų tuoj pat išsitrauks ginklą ir išpyškins visus.
Nors to visai norėčiau. Turbūt Zaynas moka valdyti ginklus. Prisėdome į tą pačią vietą kaip praeitą kartą buvau su Louis ir Rez.
Dieve, tada pamačiau Zayną pirmąkart po pabėgimo. Tada dar giliai susikaupiau ir trenkiau jam.
- Ko krizeni? - nustebo Zi.
- Nieko. Prisimeni šią vietą? - surimtėjau, bet vistiek stengiausi nuslėpti kylantį juoką. Negali būti, kad aš juokiuosi.
- Čia palikai šunį? - jo juodi antakiai pakilo. Tiksliau, vienas.
- Ne, - sudėjavau, - Aš ten, lauke, tave primušiau prie šimto žmonių. Jie net išsilakstė. Buvo geras vaizdelis.
- Aa, - išsižiojo Zaynas. Norėjo kažką sakyti, bet susičiaupė. Neatrodė linksmai nusiteikęs. Turėtų tokia situacija naudotis. Aš visada paniurusi ir rimta. O dabar, ne.
- Kas yra? Mes užsisakysime ką nors? - pavarčiusi meniu paklausiau. Pakėliau akis į Zayną. Jis užsigalvojęs stebėjo vaizdą pro langą. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau Monstro. Būtų apdergęs tuos nevykusius gėlynus.
- Tu gali, aš nenoriu, - atsisuko į mane, - Beje, visai dėl ko kito pasikviečiau tave.
- Tai čia ne pasimatymas? - dabar aš pakėliau vieną antakį.
- Ne.
Pavarčiau akis ir nuėjau užsisakyti maisto. Užsisakiusi vegetariškų salotų su šlykčiais žirniais parėjau atgal pas Zayną. Jis maigė savo iPhone. Truputi paėmė pavydas, nes jis betėvis, benamis vaikinas turi naujesnį telefoną už mano.
- Žirniai? - pamatęs mano maistą ištarė. Prisiminiau, kad vienintelis Zaynas žinojo kodėl pradėjau nemėgti tų žirnių. Kurgi neprisimins, pats pagamino sugedusią sriubą su tais velnio rutuliais. Nebegalėjau poto pažiūrėti į juos.
- Neapsižiūrėjau, - atsisėdau šalia Zayn. Pagriebiau vieną salotą ir įsikišau į burną. Nebuvo skanu.
- Turėjau pasirinkti geresnę vietą, bet ant galo pasilikau ties šia.
- Mh, - sumurmėjau traškindama kaip koks traškiklis.
Staiga Zayn paėmė mane už pečių ir atsuko veidu į save.
- Dabar rimtai noriu perspėti tave, Zo.
Stipriai krūptelėjau, kai jis pavadino mane Zo. Tai mėgstamiausias jo sakomas žodis.
- Dėl ko? - susiraukiau. Zayn atsirėmė į sofos atlošą ir susinervinęs pagriebė vieną salotos lapą.
- Maniau, kad nemėgsti..
- Tu negali susitikinėti, priartėti ar net šnekėti su Niall, - grubiai ir tiesmukai pertraukė jis mane.
- Kodėl? Jis nori mane apiplėšti?
- Jis nori gauti tai, ko niekada negaus, Zo, - ryžtingai ištarė Zy.
- Ir ko gi? - susidomėjau, - Mano pinigų? Šuns? Nors turiu namie didelę lavos lempų kolekciją, nežadu nei vienos jam atiduoti.
Zayn keistai pažiūrėjo į mane. Gal aš jį ir prajuokinau savo sarkąstišku kalbėjimu, bet šiandieną ir šį momentą jis tikrai nesijuoks.
Pasiduodama atsidusau. Leidau jam šnekėti.
- Turiu nebaigtų sąskaitų su Niall, todėl noriu, kad nelystum prie jo.
- Dieve, aš apie jį jau senai nebegalvoju, Zayn.
Ir kaip tyčia su mano žodžiais, pradėjo skambėti mano telefonas. Dirstelėjusi į ekraną tyliai pasakiau.
- Niall.
- Atsiliepk ir įjunk garsiakalbį, - sušnypštė juodaplaukis. Linktelėjau ir padariau kaip liepta. Vadovaujantis Zayn tonas kaip visada mane veikė be priekaištų.
- Klausau.. - burbtelėjau.
- Angele, štai kur tu! Galvojau niekada neprisiskambinsiu!
Džiaugsmingas Niall balsas mane gąsdino. Ar tikrai jis nėra toks geras kaip, kad aš galvojau?
Zayn raukėsi. Dedu galvą, kad jam tai nepatinka.
- Na, aš..
- Nereikia teisintis, angele, galiu tik pasakyti, kad labai noriu tave pamatyti. Aišku, jeigu aplinkui nesisukios tas nuodėmingasis myžnius Malik.
Susiraukiau. Man nepatiko jo pašaipus tonas.
- Manau, kad kaip tik jis ir sukiosis aplinkui, nes jis mano vaikinas, Niall, - atkirtau. Pažvėlgiau į Zayn ir laukiau jo komandavimų.
Kviesk jį čia, be garso lūpomis pasakė jis.
- Ateik į Salsa Chicken, pasikalbėti, - kandžiodama pirštą pasakiau ir padėjau rageli. Žvilgtelėjau į Zayn, iš mano žvilgsnio turėjo suprasti, kad bandau padaryti taip, kaip Zayn nori.
- Dabar aš jį užmušiu, Zo.

Hey my gzbs. Ilgokai nerasiau, bet taip atsitiko todeeeel, kad suduzo mano telefas ir turejo taisyt. BAM.
PERSPEJU, kad kita dalis bus idoooomi labai labai. Bus visko. Todeeel, stay tunes ir komentuojam!
myliu.