Decisions || zayn

21

Siaubas. Visa tai siaubas: mokykla, seni klasiokai, erzinančios pamaivos prisikabinėtojos, kurios ir te tyko apšmeižti tavo išvaizdą, mėmiški ir nemėmiški mokytojai ir visa kita. Ew.
Dažiausi būdama siaubingai suraukusi antakius. Iš kambario į kambarį slinkau kaip šmėkla. Neradau nieko, ką galėčiau užsidėti neatkreipdama į save dėmesio. Visi mano drabužiai buvo iš senojo aš. Trumpi sijonai, trumpos ir besąlygiškai seksualios suknelės didžiūlėmis iškirptėmis, provokuojančios palaidinės. Zayn pripratino mane pakeisti nuomonę apie drabužius. Nebesijaučiu tokia reikli išvaizdiems ir labai madingiems rūbams. Tada, nešiodavau tiesiog siaurus džinsus ir paprastas palaidines. Arba suknelę. Jis dievindavo kai užsidėdavau trumpą, bet laisvą, per liemenį siaurėjančią suknelę. Dievindavau ir aš.
Peržvelgusi paskutinįsyk savo drabužių lentyną, tiesiog pagriebiau pirmą pasitaikiusią juodą maikutę, užsidėjau šortus, nes lauke buvo šilta ir nutariau susirišti plaukus į vieną standžią ir aukštą uodegą. Pažvelgus į veidrodį, bandžiau šyptelti, bet sugebėjau tik vos vos kilstelti lūpų kamputį. Tikiuosi taip nebus amžinai.
Nepajutusi, pasiemiau telefoną ir parašiau žinutę Zayn.
Aš: Palinkėk man sekmės. Mirsiu.
Kelias minutes palaukiau, bet nieko ir nesulaukiau. Rauktelėjau savo, gana ryškiai, paryškintus antakius ir įsimečiau telefoną į kuprinę. Tada, kaip tyčia, suvibravo telefonas, tad privalėjau vėl jį išsiimti.
Lu: Laukiu tavęs po langais.
Lu? Kodėl aš pasivadinau Louis - Lu? Papurčiau galvą iš savo apgailėtinumo ir tiesiog palikau savo kambarį laukti manęs grįžtančios. Pagriebusi obuolį, įšėjau iš namų. Man rakinant duris, pasigirdo mašinos pypsėjimas. Tai turbūt Louis.
Kai atsisukau, pamačiau juodą Rover automobilį. Jame sedėjo juodai apsirengęs Louis. Netrukus įsėdau šalia jo ir leidau sau pradėti doroti obuolį.
- Nieko prieš, kad nuvešiu? Na žinai, kaip senais laikais. - droviai užklausė Louis.
Aš tiesiog gūžtelėjau pečiais leisdama jam suprasti, kad man vienodai ir įsitaisiau patogiau.
- Ar pasiruošusi, Zo? - išgirdau jo balsą, mums jau pajudėjus.
- Sakyti tiesą? - griaužiau obuolį.
- Sakyti tiesa.
- Ne. Esu visiškai nepasiruošusi, - tarstelėjau, - Mano protas neleidžia man grįžti, po tų įvykių, į tą skylę.
- Suprantu.. - pasuko vairą, - Turbūt tai ką iškentei, teks prisiminti ilgam.
Šiek tiek sutrikau išgirdusi tokius žodžius.
- Kodėl taip sakai? Aš nekentėjau. Aš..
- Ne? Tai kodėl verti visus manyti, kad tai labai blogai? - šaltas Louis tonas perverė mane kiaurai. Sudrebėjau.
- Nesuprantu..
- Labai pasikeitei, Zo. Norėčiau, kad sugrįžtum į realybę.
Pasukau galvą į Louis. Tučtuojau pasigailėjau, kad važiavau su juo. Kaip jis drįsta?
- Kas pasikeitė tai tu ir Rez! - atkirtau piktai. Staigiai išmečiau obuolį pro mašinos langą ir sugrįžau ties susiraukusiu Louis. - Per tuos metus ji nusikabino tave, ir net spėjo pasiduoti tavo glamonėm! Dar negana to, leidosi tau įkišti tavo varpą ir užtaisyti jai tą kvailą vaiką!
Jutau kaip degu. Turbūt, atrodžiau kaip  įsiutęs bulius. Turbūt, atrodžiau kaip neišauklėta ir įžuli mergina. Turbūt...
- Lipk. - tyliai paliepė Louis. Kai atsisukau į langą, pamačiau, kad mes jau atvažiavome.
Deja, antrąkart man to kartoti nereikėjo. Piktai atidariau duris ir stipriai užtrenkusi, pasileidau ties mokyklos durimis. Nekreipiau jokio dėmesio į vėpsančius merginas ir vaikinus.
Koridoriai buvo tušti. Pamokos jau prasidėjo, o aš kaip visada vėlavau. Staiga prisiminiau, kad net nežinau kokia man pamoka. Pasivaipiusi iš savo žioplumo, turėjau nusileisti laiptais žemyn iki skelbimų lentos ir susirasti savo klasės tvarkaraštį.
- Tu iš ketvirtos klasės?
Šiektiek pasukau galvą į šoną. Prie manęs buvo prilindusi kažkokia man matyta mergina.
- Taip, o ką? - pirštu ieškojau savo pamokos. Netrukus išsiėmiau telefoną ir nusifotografavau pamokų tvarkaraštį. Tada sugrįžau ties ta mergina. Jos šviesiai medaus spalvos plaukai buvo tvarkingai surišti į vieną ilgą kasą. Krapsčiau galvą, bet niekaip neprisiminiau kas ji tokia.
- Dabar tau istorija. Turi kuo greičiau grįžti į pamoką, kitaip, deja, turėsiu tau skirti pabaudą.
Kas ji tokia, kad man aiškintų?
- Dink iš kelio, moksliuke. - grubiai pečiu pastūmiau tą mergšę. Mergina įsižeidusi debtelėjo į mane ir nuėjo. O aš vis dėlto, vistiek turėjau grįžti į klasę.
- Dabar tai bus, - burbtelėjau atsidususi.

<...>
- Atsiprašau.. - sumurmėjau įžengusi į klasę. Tiksliau, bandžiau įsėlint kaip kokia nindzė, neatkreipdama į save dėmesio. Vėjama krūvos žvilgsnių ir pašnibždų, susiradau Rez ir greitai atsisėdau šalia jos. Po akimirkos, mano žvilgsnis sustingo.
- Ką tu veiki čia būdama nėščia? - sušnypščiau aiškiai nustebusi. Rez tylėjo.
- Alio, kalbuosi su tavimi, Rez, - pakartojau.
- Panele, Young! Malonu jus vėl matyti, sveiką ir gyvą, bet neturėtum leisti pamokai trukti įprasta vaga?
Pakėliau galvą ir pamačiau istorijos mokytoją Joe Hwershorgler. Iškart prisiminiau koks jis kalės vaikas.
Tada mano akys užkliuvo už kažkokio nematyto vaikino. Visus klasiokus, po truputi apžvelgusi prisiminiau, bet šitas vaikinas buvo man nepažįstamas.
Palaukiau kol nusiramins mokytojas, ir vėl akimis grįžau ties tuo vaikinu. Jo plaukai buvo garbanoti ir ilgi. Karčiuotasis vaikinas taip pat žvilgsniu stebėjo mane. Susiraukiau, nes man tai nepatiko.
- Ar tas naujokas visus taip apžiūrinėja? - suniurzgėjau. Rez akimirką laukė, bet sugebėjo tyliai atsakyti.
- Ne. Šiais metais atėjo į musų klasę.
- Bet jis į mane žiūri kaip maniakas.
- Styles labai šaunus, bei ,aišku, gražus. - sukikeno Rez. Pavarčiau akis. Tas Styles vaikinas išties buvo gražus, bet kažkodėl net neišsilydžiau.
Turbūt dėl to, kad jau turiu TĄ, dėl kurio JAU išsilydžiau.

Komentuojam! Shippinam! Dedam pastabas! Nuomones dėstom! Pasiūlymų duodam kaip patobulint istorija! :D
P.S. Ta pavardė:D kokią valandą rašiau:D