Decisions || zayn

11

Liko 1 diena..

Neturiu jums ką pasakyti. Ta diena buvo paskirta mano ir Zayn liežuviams. Mes bučiavomės ir bučiavomės, glamonėjomės ir glamonėjomės.
Daugiau nieko ir nevyko.

TA DIENA

Pagaliau. Pagaliau ta diena išaušo! Net neturiu sugalvojusi jokio plano, bet mano mintyse yra tik vienas dalykas - pabėgimas.

Viso Zayn, viso name, viso  keturios lempos ir visas namo sode. Viso kaimynai!

Ate, pragaro gyvenime! Te prasmenga visi šitie metai ir viskas kas čia buvo.

Atrodo, kad praėjo visas tūkstantmetis, nors gyvenu (tiesą sakant..dvėsiu) tik metus.

Atsikėlusi iš pat ankstaus ryto, su puikiausia nuotaika, nubėgau laiptais žemyn. Sekundei, dar prisiminiau, kad esu su pižama, o bėgti per gatves ir miškus, vilkėdama pižama su mėnuliukais - ne kas. Tikrai ne kas. Todėl vėl užlipau aukštyn, susiradau savo mažutę drabužių spintą, apsirengiau patogius ir siaurus džinsus, laisvą maikutę ir sportbačius.

Lengviau atsipūčiau. Tada toptelėjo, kad su savimi nieko neturiu. Neturiu nieko, ką galėčiau neštis su savimi. Na, nebent pižamą.
Nusijuokiau pati iš savęs. Pajutau, kad aš pagaliau sugebu nusipurtyti nuo savęs blogą nuotaiką, kuri mane ėdė visus sumautus metus.

Nusileidau žemyn į pirmą aukštą ir pasukau link svetainės. Zayn nemačiau, bet mano akys užkliuvo už kai ko kito.

Užsidengiau ranka burną.

Visi svetainės daiktai buvo apvynioti dideliais, baltais maišais. Visa svetainė buvo sujaukta, paveikslai nukabinti. Viskas viskas buvo suvyniota kaip musės voratinkly. Tuo momentu tikrai pasijaučiau kaip musė.

- Kas čia vyksta, po perkūnais? - sušnabždėjau pati sau. Apėjau visą svetainę, bet neradau nei vieno daikto, kuris būtų buvęs be prakeiktų maišelių. Mane užklupo mintis, kad mus užpuolė uodai, ar kokie tarakonai (visko gali būti, Zayn baisiai netvarkingas), bet nusipurčiau nuo tos šlykščios minties ir nuėjau iki koridoriaus. Pamačiusi, kad ten tokia pati situacija, nubėgau į virtuvę. Truputį lengviau atsipūčiau, kai pamačiau, kad virtuvė gyva ir sveika.

- Zoe?!

Grįžo Zayn. Man buvo įdomu, kur jis buvo dingęs, bet stengiausi nerodyti jam savo smalsumo. Stovėjau vidury virtuvės. Zayn atėjo iki manęs.
- Apsimesiu, kad man visai neįdomu, kodėl čia stypsai, bet turiu tau naujieną.

Naujieną? Tikiuosi ji ne apie tuos apkamšytus baldus.

- Bet pirmiausia..
Malikas paėmė mane už rankos ir pridėjo ją sau už nugaros, taip supratau, kad metas bučiniui. Suurzgiau iš nepasitenkinimo, bet Zayn lūpos jau buvo prigludusios prie manųjų.

Tai buvo išties nemalonu. Šlapias ir skubus bučinys. Manęs tai netenkino. Todėl pabandžiau įkišti savo liežuvį jam į burną. Iš pradžiu, Zayn drovėjosi įleistį jį, bet tada užsimerkė ir pakluso mano veiksmams. Norėjau jį apsvaiginti savo meiliais veiksmais.

Kad atsimintų po dešimties metų būtent tokią Zoe Young, gyvenusią pas jį.

Po akimirkos, mano liežuvį nutvilkė didžiulis skausmas. Reflekso vedama aš atstūmiau juodaplaukį ir susizgriebiau už burnos.
- Tu man įkandai! - surėkiau užsimerkdama iš skausmo. Jis ką, psichas? Kas jam?

Zayn pastovėjo sekundėlę ir tada prapliupo juoktis. Bandė su rankomis paimti mano veidą, bet aš nusisukau nuo jo. Man net ašara ištryško.

- O dieve, - kikeno jis, - Aš tikrai.. Tikrai nesitikėjau..

Man rodėsi, kad jis niekada nenustos juoktis. Be to, buvo labai keista matyti jį tokį. Besišypsantį ir besijuokiantį.