Decisions || zayn

16

Savaitę laiko praleidau namuose. Dariau tai, ką daro visi nusivylę gyvenimu namisėdos.

Mama nuolatos kartojo jog aš privalau išeiti iš namų ir stengtis nukreipti blogas mintis kur kitur.

Buvau nepasiruošusi išlipti iš namų slenksčio, bet įkvėpti gryno oro tikrai norėjau.
Nutariau apsirengti kuo patogiau (t.y.- juodas aptemptas kelnes, maikutę ir baseball švarkelį) ir pagaliau išlysti į dienos šviesą. Šiek tiek nuogastavau, kad mane dar kas nors pagrobs.
Bet dabar diena, stengsiuosi būti tarp kuo daugiau žmonių.

Žmonės man kelią nepagrįstą baimę.

Susiruošusi jau žadėjau išeiti iš savo kambario, bet prisiminiau, kad prieš metus naudojausi telefonu. Man jo prireiktų ir dabar.

- Mam?! - sušūkau atidariusi kambario duris.
- Zoe?
- Kur mano telefonas, jeigu dar tokį turiu? - paklausiau besižvalgydama po senus stalčius.
- Ant drabužių spintos, mieloji!
- Kokių galų mano telefonas dulka ant spintos.. - suburbėjau. Pasiėmiau nuo spintos tą daiktą ir nušluosčiau dulkes. Įjungiau jį.

Mano veidas nušvito pamačius jog jis nesugedęs.
Tik dabar susivokiau, kad padariau didžiūūlę klaidą nepasiimdama telefono su savimi, kai įvyko TAI. Aš bukaprotė, ne kas kitas. Galbūt tai būtų išgelbėje mane? Deja, nereikėtų versti lapų atgal ir svarstyti kas būtų buvę jeigu elgčiausi kitaip. Kas įvyko, tas įvyko. Stengiausi pašalinti visas pagrobimo mintis iš savo galvos.

Įsidėjusi telefoną į užpakalinę džinsų kišenę pagaliau išėjau iš savo kambario.

- Kur susiruošei? - priešais mane atsirado motina, kaip visada šluostanti indus.
- Išeisiu įkvėpti gryno oro.
- Pasiimk Litlą.
- Gal ne, - abejingai sumykiau, bet pamačiusi kokiu baisiu žvilgsniu ji maldauja, pašaukiau Monstrą.
- Ar jo nereikia pririšt? - paklausiau glostydama jam galvą.
- Ne. Jeigu čia pat vaikščiosite, - mama tuojau pat pasišalino.
- Na, likom tik mudu, - pasišnekėjau su šuva, kuris iš karščio mėtė savo seiles kur papuola.

Prisegiau šunį ir laikydama rankoje pavadėlį, atidariau duris.
- O.
Mano žvilgsnis sustojo. Tai ką mačiau privertė šiek tiek sulaikyti kvapą. Tai ne jis. Tikrai ne jis.

- Nieko nesakyk, - jis šyptelėjo atrodydamas besąlygiškai laimingas. Jo tvarkingai sušukuoti rudi plaukai vertė mane gėrėtis vis dar gerai išlaikyta tvarkinga jo išvaizda.

Aš tik lėtai žengiau žingsnį prie vaikino ir nieko nelaukusi suspaudžiau jį gleby. Nepaisant erzinančio Monstro lojimo, aš vistiek buvau labai labai laiminga pamačiusi savo ilgai lauktą draugą.

Atsitraukėme po kokios minutės. Louis aiškiai suprato, kad dabar ne laikas klausti manęs apie mano dingimą. Tai viena priežasčių dėl kurių dievinų Tomlinsonų vaiką. Jis visada gerbia mano privatumą. Stengiausi neatgaivinti buvusių šiltų ir romantiškų prisiminimų su Louis. Manau, kad apie tai kalbėtis yra ne laikas ir ne ta vieta.

- Malonu tave matyti, Zoe.

Man patinka jo miela šypsena.

Išspaudžiau varganą šypseną ir stengiausi atsakyti kuo maloniau. Pastaruoju metu, sugebu tik kivirčytis su geriausiais draugais ir sugandyti visiems aplinkiniams nuotaiką. Nebemoku bendrauti su žmonėmis. Tampu šalta ir grubi. Šneku negražiai ir labai kandžiai. Tai vis Zayn įtaka.

- Man taip pat. - linktelėjau.

- Išvedei šunį? - Louis parodė į šunėką, vis bandanti palįsti po krūmais padaryti savų reikalų, bet dėl mano trumpo pavadžio, sugebėjo tik tipenti aplinkui.

- Aha, gali prisijungti.

Louis sutiko ir pradėjo eiti kartu su manimi. Atrodė kiek keistai. Jei būčiau praeivė, palaikyčiau mus miela pora vedžiojančius didelį šunį.

Taip nėra, Zoe.

Iš pradžių, kalba nenusiėjo sklandžiai, bet po kelių mano mykimų, pagaliau Louis užvedė tokią temą, kad turėjau susimąstyti prieš atsakant. Jis klausė manęs apie mokyklą. Louis buvo įdomu, ar aš grįšiu į dvyliktos klasės antrą pusmetį, ar ne.

Nežinojau ar aš sugebėsiu.
Ar aš pasiruošusi.
Ar aš dar priimta.

Mano galva neišnešė tokių mąstysenų. Vienintelė problema dabar yra manyje gyvenantis Zayn Malik. Niekaip jo nepamirštu. Jis nebuvo geras vaikinas, todėl neįsivaizduoju, ką jis veikia mano galvoje.

- Ar eime link centro? - staiga paklausė Louis, nutraukdamas mano mintis.

- Ee, taip, galim, - gūžtelėjau pečiais. Leidau jam vesti mane ten, kur jis nori. Taip dabar atrodė teisingiausia.

REZ POZ.
<...>

Zoe Young. Zoe Young. Dar kartą - Zoe Young.
Ji buvo visur. Visa mano šeima, televizorius, internetas klegėjo nuo naujienų apie pagaliau grįžusią merginą. Nieko nuostabaus, ji tiesiog pabėgo iš namų. Jau senai buvo minėjusi, atseit, kaip ji nori pabėgti iš ją suvaržančios šeimos.

Nemanau, kad jos motina Mary Young, varžo jos gyvenimą. Nemanau, kad išvis kažkuri motina yra tokia griežta kaip manoji. Te prasmenga visa mano šeima. Man dabar rūpi tik būsimas vaikas.

Kaip aš jį galėjau taip netyčia užsistatyti? Bukas Louis sugebėjo pamiršti prezervatyvus, kai prieš tai, šimtus kartų priminiau jam apie galimas pasėkmes.

Atrodo, kad jis specialiai to norėjo. Na ką gi, tai bent kiek atitrauks nuo Zoes.

Įkvėpiau šilto oro, paglosčiau savo išsipūtusį pilvą ir patraukiau ties Zoe namais.

Netrukus pasiekiau jos gyvenamąją vietą. Norėjau eiti prie durų, bet mano žvilgsnį atitraukė stovinti porelė su šuniu. Pora stovėjo netoli centro.

- Jis su ja.. - neviltingai tariau sau. Sugniaužusi kumščius stengiausi nusiraminti. Prisimink, Rez, Louis tavo vaiko tėvas. Ir jis yra per daug išauklėtas, kad iškeistų tave į savo buvusiąją. Tai buvo tik bevertis savęs raminimas. Tai nelabai veikė, apmaudu.

- Negaliu patikėti! Ji taip sakė?
Išgirdusi Zoe balsą šyptelėjau ir priėjau arčiau jų. Netrukus mane užsipuolė jos šuo.

- Ei, Monstre, ramiau, tai Rez, - trūktelėjo Zoe savo šunį. Monstras apuostė mane ir tada nurimo. Pajutau nerimastingą Louis žvilgsnį.
- Keista jus kartu matyti, - gana kandžiai įgėliau. Zoe sutriko, o tada, pažiūrėjo į Louis. Jis pavartė akis ir švelniai paėmė mane už rankos.
- Manau mes tai išsiaiškinome.

- Taip, - nenoriai nuleidau tvyrojančią įtampą.

Net neįsivaizduoju - kas dabar bus..