Decisions || zayn

17

ZOE POZ.
<...>

- Eime į kavinę kavos, - pasiūlė Rez.

Sumykiau kažką panašaus į 'gal ne?'. Bet ji neišgirdo.

Pasisukau į Louis. Laukiau jo pasiūlymo, nes pati nieko čia neatsiminiau. Zayn visiškai išplovė man galvą.

- Siūlau eiti į Salsa Chicken, - šyptelėjo ir pažiūrėjo man į akis.

- Kaip tik galvojau apie vištieną, - vyptelėjau jam. Jis tik nusijuokė ir pasisuko eiti link centro. Rez tylėjo. Ji buvo kažkokia keista.

Nepaisant mano pasikarščiavimo, kuris vyko prieš savaitę, aš jaučiausi gerai. Bet kažkodėl mano draugė nesijautė taip pat. Paskui dingtelėjo, kad šitas žmogus laukiasi. Gal ji tiesiog pavargusi..

- O tau viskas bus gerai, jei eisi su mumis? - užklausiau išspausdama netikrą šypseną.

- Niekada nemaniau, kad gali būti tokia gera aktorė, - mirktelėjo ji man. Sutrikau. Kas čia dabar?

- Pasilik savo blogą nuotaiką su savimi.

Nustebau. Truputį suirzęs Louis tonas privertė mane nutilti. Nesvarbu, kad tarp mūsų su Rez vyksta kažkokia įtampa, bet jis jos vaikinas. Kodėl Louis ją tildo? Ar aš kažko nežinau?

- Oo, nutarėme eiti į tą kvailą užkandinę, tai ir eikime. Ko delsiat? - pavartė akis Rez. Linktelėjau sutikdama su ja. Louis kažką sumurmėjo, bet klusniai nusekė Rez.

Tik atidariau užkandžių kavinės duris, mane pasitiko karštos, skrudintos vištienos kvapas. Dievaži, susileidau.

- Tu tokia liekna, tau užsakysime didžiausią porciją.

Atsisukau į balso savininką ir nuoširdžiai nustebau, kad tai Rez. Ji atrodė daug labiau atsipalaidavusi ir šiek tiek nusiraminusi. Mačiau nuoširdžią šypseną.

- Ačiū, būčiau labai dėkinga.

- Nėra už ką, - ji stumtelėjo Louis į pardavėjos pusę, - Užsakyk Zoei skrudintos vištienos, o man šviežių salotų.

Louis linktelėjo ir priėjo prie jaunos moters, laukiančios užsakymo.

- Sėskim prie lango, - ji parodė į labai patogią ir komfortišką vietą prie didžiulio lango. Pro jį matėsi beveik visas centras.

Kai Rez prisėdo priešais mane, apėmė keistas jausmas. Visa tai - kavinė, maistas, seni geri draugai - turėtų būti įprasta, bet mane vistiek kamavo kažkoks ilgesys. Kažko trūkumas.

Atrodė, kad kažko.. pasiilgau.

- Gal dabar papasakosi kur tu buvai? - švelniai paklausė šviesiaplaukė mano draugė. Buvau nustebinta tokio greito nuotaikos pasikeitimo.

- Maistas.
Parėjęs Louis išdėliojo mums visiems ant stalo užsakymus. Sustojo dvejodamas pas ką atsisėsti.

- Sėsk pas Zoe, manau, kad pasiilgai jos.
- Ne ne.. - atsisakinėjau, bet Rez palaikomai linktelėjo ir parodė, kad viskas gerai. Pasitraukiau arčiau lango ir pasislinkau savo padėklą su maistu.

Louis atsisėdo.
Jis šalia manęs.
- Tai ar papasakosi?

Kiek sutrikau, nes nesupratau apie ką ji šneka, bet poto prisiminiau.

Aš to nepasakojau savo motinai nei tėvui (kurio kažkodėl nematau savo namuose). Apsidairiau pro langą dairydamasi savo šuns. Jis sėdėjo klusniai lauke, bet aplojo kiekvieną praėjusįjį.

Tai keista. Ar aš pasitikiu Rez ir Louis? Ar pasitikiu jais taip, kad galėčiau viską išpliurpti kaip paprastą istoriją?

Nemanau.
Bet pabandyti verta.

- Mane pagrobė, - tyliai sušnabždėjau ir gurkštelėjau Sprite.

- Ką?! - krūptelėjau nuo abiejų draugų šūksmo.
Nutildžiau juos apsidairiusi. Keli žmonės atsisuko ir keistai pažiūrėjo. Parodžiau jiems vidurinį pirštą, nes pernelyg stebeilijo į mus ir sugrįžau prie kiek šokiruotų Rez ir Louis.

- Taip, mane pagrobė toks vaikinas.
- Gražus?

Smerkiamai nužvelgiau Rez. Tai svarbiausias jos klausimas? Ji net nepaklausė, kas per žmogus, bet domėjosi jo išvaizda.

- Nebūk kvaila! - šūktelėjo Louis. Jis pagriebė bulvytę iš savo sumuštinio komplekto ir atsikandęs atsisuko į mane. - Ar jis tave sužeidė? Kas jis?

- Ne. Nieko panašaus, - numykiau. Kažkas man galvoje sukuždėjo, kad nereikia sakyti nieko apie tą dievo nubaustą vaikiną.

- Hm. Tik tiek? - prisimerkė Rez.

- Tu tikrai kažką slepi daugiau.. - tarė Louis. Jie abudu stengėsi išpešti iš manęs kiekvieną smulkmeną. Kodėl negaliu pabūti kaip normali mergina ir papasakoti viską kas man buvo. Kodėl jaučiuosi, lyg kažkas mane stebėtų? Ar neturėčiau jaustis saugi ir laisva?

- Aš... - pasisukau į lango pusę ir tada mane nupurtė didžiausias drebulys gyvenime.

Čia jis. Dievo pamirštas ir apleistas vaikinas.

- O dieve.. - tyliai teištariau.

Už lango, kiek toliau nei keli metrai nuo kavinės, stovėjo ir rūkė cigaretę vaikinas.
Juodais it anglis plaukais, juodomis akimis ir tomis pačiomis prakeiktomis tatuiruotėmis.

Pasikrapščiau akis ir mirktelėjau kelis kartus, kad įsitikinčiau mačiusi tikrą vaizdą.

Mano pilvas pradėjo gurguliuoti, akys blaustis ir pajutau, kad mane pykina.

- Jezau, Zoe. Ar tau negera? - susirūpino Rez. Louis kelis kartus pajudino mane bandydamas pakelti iš šoko.

- Louis, prašau praleisk mane, - lėtai ir virpančiu balsu teištariau. Louis iškart atsistojo ir praleido mane. Jie abudu keistai žiūrėjo man į akis.

Net nesuvokiau ką aš dabar sumaniau padaryti. Pasišalinau iš mūsų sėdimos vietos ir sugniaužusi kumščius išėjau iš kavinės.

Vaikinas vis dar stovėjo. Laikė rankoje kavos puodelį.

Jis atrodė taip.. normaliai.

Gal tai ne Zayn?

Pirmąkartą pasijutau drąsesnė, nei bet koks mano draugas. Drąsesnė už Rez.

Pagaliau išaušo mano atpildo minutė. Leisiu sau pasijusti kietai nors akimirką, nors kartą. Ir padarysiu juodaplaukiui skausmingą dieną.
Einant iš kavinės pasikedenau plaukus, leidau jiems lengvai kristi.

Nežinau iš kur mane paėmė tokia drąsa ir toks ryžtas, bet norėjau tai padaryti. Privalėjau.

Jeigu mane pagrobs antrą kartą - būsiu bent jau atsilyginusi minimaliu atpildu už jo visus darbus.

Meldžiausi, kad Jis manęs nepamatytų. Norėjau užklupti jį nepasiruošusi.
Jis vis gurkšnojo tą kavą, cigaretė kitoje rankoje. Šauniai ir stilingai atrodai, Malik.

Kai buvau visiškai šalia jo, suėmiau save į rankas. Suskaičiavau iki trijų ir tada staigiu judesiu atgrežiau pagriebusi Zayn už rankos į save. Leidau jam pažvelgti į mano akis, o tada stipriausiu kada nors turėtu smūgiu, trenkiau jam tiesiai į veidą. Tai buvo ne šiaip sau mergaitiškas antausis, bet tikras keršto kupinas judesys.

Buvau tokia įniršusi, kad net uždusau pritrūkusi kvapo. Atrodžiau kaip įniršusi mušeika. Pro šalį praėję žmonės pasiskubino greičiau pasišalint.

Zayn užsiėmė už veido ir nustebusiu žvilgsniu peržvelgė mane visą. Atrodė, kad iš pradžių jis manęs visai nepažino.

Viduje pajutau pergalę. Visas Zayn Malik veidas buvo raudonas. Prunkštelėjau ir susidėjau rankas ant krutinės.
- Tu to nusipelnei, žinojai?

Jo veidas pamažu atgavo sąmonę ir jis pažino mane.
Staiga jis persimainė į piktdžiugišką šypseną.
- Taip ir galvojau, kad tu mane susirasi.