Decisions || zayn

14

Suvalgiusi šalto jogurto, truputį pasijaučiau geriau. Numečiau indelį Monstrui išlaižyt ir pati atsistojusi priėjau prie veidrodžio.

Pasidažiusi atrodžiau šiek tiek gražiau ir gyviau. Buvau beproto liekna, skruostikauliai bei raktikauliai išsišovę. Mokyklos merginos pavydėtų, bet man tai atrodė šlykštu ir bjauru.
- Aš neturiu taip atrodyti, - pasakiau sau.

- Ne. Atrodai gražiai. - sušnibždėjo priėjęs Zayn. Pakartojo tą patį veiksmą, kaip savo namuose, kai pirmąkart po ilgo laiko, pamačiau savo atvaizdą veidrodyje.

Neišsigandau. Kaip tik, paėmiau jo ranką ir atsisukau į jį.
- Tu taip pat atrodai gražiai, - sumirksėjau sutrikusi. Zayn akys persimainė iš tamsiai rudų į šviesiai mėlynas. Plaukai taip pat persimainė į šviesius.

- Niall? - išsigandusi paleidau jo ranką.
Papurčiau galvą bandydama išsiblaškyti nuo tų vaizdų.

Jokiu Zayn ar Niall pas mane kambary nėra. Nėra. Nėra. Nėra.

Netrukus mano kambarys prasisklaidė ir vienintelis dalykas, kurį mačiau buvo Monstras, kramtantis indelį.

<...>
- Zoe!
Sedėjau prie savo Macbooko. Priėjusi prie Facebook, atsidusau. Iš mano anketos buvo like tik kalnai laiškų. Visi visi rašė man ant sienos, klausinėjo kur aš esu ir kur dingau. Man tai atrodo kvaila, negi jie tikėjosi, kad aš atrašysiu? Atsidusau ir kelis paskaičiusi, nusprendžiau dar nieko neatnaujinti. Kam reikės, tas susižinos apie mane.

- Zoe! Pas tave!

Kilstelėjau galvą. Pas mane? Kas galėtų eiti pas mane?
Vis dėlto, uždariusi kompiuterio ekraną, pasišalinau iš savo kambario ir nuėjau į koridorių. Drebančiomis rankomis paliečiau durų rankeną. Aš bijojau atidaryti. O gal tai..Zayn..

- Nagi, daryk, - rankoje šluostydama puodelį su rankšluosčiu tarstelėjo motina ir netrukus nuėjo.
Tai tikrai ne Zayn, raminau save.
Pagaliau nusprendžiau susiimti ir nebijoti. Reikia žengti pirmyn. Pamiršti visą skausmą praeity ir eiti toliau. Tokios mintys suteikė šiek tiek drąsos. Įkvėpiau, sulaikiau kvapą ir greitu judesiu atidariau lauko duris.

- O!

Mergina stovinti priešais mane, susiėmė už burnos ir aiktelėjusi traukėsi atgal.

- Pala.. - suraukiau antakius ir net nežinojau ką sakyti. Mergina atrodė keistai pažįstama, bet tai negalėjo būti ji.

Šita mergina buvo šviesiais plaukais ir truputį sustambėjusi. Paskutinįsyk kai mačiau savo geriausią draugę, ji buvo labai graži ir liekna. O dabar, žymiai pasikeitusi.
Nespėjusi prasižioti, jau buvau apglėbta savo geriausios draugės.

- Rez.. - įsikniaubiau į ją ir vos neapsiašarojau. Bet Rez nebeištvėrė ir iškart sukūkčiojo. Ji suspaudė mane šiek tiek per stipriai, bet supratau ją. Rez Folker tikrai manęs ilgėjosi. Iškart prisiminiau jos siųsta laišką.

Neįsivaizduoju kur Rez jį siuntė ir kaip jis pateko pas Zayn.

Bandžiau atsitraukti nuo jos, nes man nepatiko apsikabinimai, tačiau ji atsitraukė pati.
- Negaliu patikėti, kad tu.. - bandė šluostytis ašaras Rez, jos žvilgsnis bėgiojo po mano išvaizdą, - Pagaliau grįžai.

- Taip, ir man sunku suvokti.. - lėtai ištariau. Pamojau jai eiti paskui mane į vidų. Rez pamojavo mano motinai, o ji jai šyptelėjo. Pavarčiau akimis ir nusitempiau ją į savo kambarį. Visą laiką jutau įtemptą Rez žvilgsnį.
- Aš siaubingai tavęs pasiilgau.

Atsisėdome abidvi ant mano lovos.
- Ar girdi, Zo? - pakartojo ji.

Užsimerkiau ir leidausi prisiminti tą jausmingą rytą, kai Zayn įdavė Rez laišką skirtą man. Kai jutau, kad ašaros nori paimti savo, susikaupiau, atsimerkiau ir bandžiau nusišypsoti savo draugei.
- Tiesiog, nuolat užsimirštu, kad grįžau.. Vis dar gyvenu tame tarpsnyje. Ankstesniame gyvenimo tarpsnyje.

- Kur tu buvai? - arčiau pasislinko draugė. Staiga ji instiktyviai susiraukė ir užsimerkė. Susiėmė už pilvo šono ir suaimanavo.
Išsigandusi ir sutrikusi tesugebėjau sustingti.

- Paimk..mano vaistus iš rankinės.. - sušvokštė Rez. Dar sekundę sudvėjojau, bet paklusau ir netrukus paėmiau jos juodą rankinuką.

Pradėjau knisti daiktą po daikto, kol radau kažkokį buteliuką. Nespėjusi paskaityti kam jis skirtas, Rez išgriebė jį iš manęs ir iškračiusi kelias tabletes, iškart nugurgė be vandens.

- Kas čia tau buvo? - paklausiau. Kai Rez skausmas kiek nuslūgo, ji atsistojo ir priėjo prie mano lango. Nusisuko nuo manęs.

- Aš buvau lyg ir užsiminusi tau laiške apie tai, bet tu turbūt nesupratai.
- Ne.
- Labai daug ko įvyko kol tavęs nebuvo.
- Papasakok viską, - paprašiau.

Šviesiaplaukei mano draugei atsisukus, suspindo jos plaukai. Ji atidengė savo laisvą megztinį ir prieš mano akis pasirodė didžiausias pilvas kokį esu mačiusi.
- Aš neščia, Zoe.