Decisions || zayn

4

Liko 6 dienos.

Mane pabudino garsus vaikino balsas. Jis mane šaukė.

Nusileidau iš antro aukšto į pirmąjį. Pamačiusi, kad Jis stovi prie laukųjų durų, priėjau ir laukiau smūgio ar kažko panašaus, bet to nebuvo. Jis šyptelėjo ir paėmė mane už rankos.

- Labas rytas, Zo. Kaip miegojai?

Susiraukiau prisimindama nejaukų vakar vakaro prisilietimą, bučinį ir visą kitą.
- Normaliai.

- Gerai, klausyk, turėsiu išvykti dviem dienom. Paliksiu tau vieną savo béndrų, kad pasaugotų tave. Ar nepyksti? - pakėlė Jis antakius.

Ar nepykstu? Ar aš nepykstu, kad Jis mane palieka pagaliau vieną namuose? Ar tikrai, Zayn?

- Ne.. Tik greit grįžk. - sumurmėjau apsimesdama, kad man sunku be Jo ir pasisukau eiti toliau nuo vaikino, bet išgirdau krenkštelėjimą, tad buvau priversta sustoti.

- Zoe? Juk žinai, kad jei bandysi pabėgti - atsilieps tau pačiai, o plius, gyvenimui pasaldinti - nukentės tavo naujasis draugas.

Atsisuku ir pamatau kiek rimtesnį Jo veidą.

- Kas jis?

- Galiu pasakyti tik tai, kad jo pavardė Horan. Ir ne, jis nedraugiškas.

- Supratau, - mestelėjau ir tada tikrai išėjau iš koridoriaus.

- Lik sveika, Zo!
Tai Jo balsas. Bet aš nieko nebeatsakiau.

Girdėjau moteris - stiprioji lytis? Ar tu pasiruošęs, pone Horan?

Po penkiolikos minučių visi namai buvo tušti. Laisvai galėjau vaikščioti iš kambario į kambarį, bet nedrįsau nė kojos kišti, kol neįšeis tas suknistas Horan ar Hnoran, kaip ten..
Pasiėmiau savo knygą ir atsiverčiau paskutinįjį skaitytą puslapį, bet perskaičius kvailus išsigelbėjusios iš avarijos merginos jausmus ir mintis, mane paėmė nuobodulys. Kodėl Zayn duoda man skaityti tokias nuobodžias knygas? Padėjusi į šalį knygą, atsistojau.

Aš išdrįsiu nueiti žemyn ir įsijungti televizorių. Ak taip. Televizoriaus nėra. Tai tada atsidaryti šaldytuvą.

Su gurgiančiu pilvu nusileidau žemyn į pirmąjį aukštą. Staiga sustingau, nes išgirdau kažkokį krebždesį iš virtuvės pusės. Pakreipiau galvą, kad geriau girdėčiau. Ar tai Hnoran? Tikiuosi, kad ne, nes norėčiau sočiai ir ramiai prisikimšti pilvą maistu, kurio negalėdavau valgyti esant Jam. Kai išlindau iš už kampo, pamačiau, kad kažkas stovėjo nusisukęs veidu į langą. Tai buvo vaikinas.

Ir tuo momentu mano koja kryptelėjo taip sutraškindama kvailas girgždančias grindis. Kaip tyčia. Todėl po akimirkos mano naujas sargas atsisuko į mane ir šelmiškai pakėlė antakius.

Tai buvo išties.. keista akimirka: priešais mane, stovėjo lieknas, šviesiaplaukis vaikinas. Apsirengęs juoda odine striuke ir susikišęs rankas į kišenes.

- Aš galvojau, kad Hnoran bus didelis ir storas, prasigėręs vyras.. - tyliai pasakiau sau, bet akivaizdu, vaikinas taip pat išgirdo.

Jis kelias sekundes stebėjo mane, o poto nusijuokė ir priėjęs prie manęs atkišo ranką.
- O aš galvojau, kad Malikas bus mane pasamdęs kažkokiai sudarkytai, šimtus kartų išprievartautai mergšei, bet štai, žiūrėk, žavinga mergina priešais mane, - jo džiaugsminga šypsena mane kiek erzino, - Aš Horan, mažute, ne Hnoran.

- Aš Zoe.

Kai Horan pamatė, kad aš neatsakiau į jo rankų gestą, atitraukė ją ir giliai atsiduso.
- Žinau. Tai va. Malonu susipažint.

- Jis sakė, kad tu būsi nedraugiškas, - mestelėjau, o tada mintyse vos netrenkiau sau į kaktą. Zoe Zoe.

- Visi mes privalome jam būti šalti ir rimti. Jokių juokų, - prikando jis lūpą. Norėjau paklausti kuo pats vardu, bet nedrįsau, todėl pakreipiau klausimą kiek kitaip.

- Kaip man tave vadinti? Ponu Horan? Tiesiog Horan? O gal vis dėlto, Hnoran?

- Nesu girdėjęs, kad kažkas painiotų mano pavardę šitaip, kaip tu, - blondinas juokėsi.
Aš galvojau, kad jis turės antrankius, pririš mane jais prie stalo ar kėdės, ir paliks nevalgius, kol negrįš Zayn.

Bet jis pasirodo, karštas vaikinas. Ir gana draugiškas.
- Vadink mane Niall. Taip bus geriausia, Zoe.

Pakėliau galvą ir apžiūrėjau jo veidą. Niall atrodė kiek kūdikiškai. Jo veidas buvo truputį vaikiškas, bet šiaip jis gražus.
- Sutarta.