Decisions || zayn

2-5/2

Visada žinojau, kad nesu linkusi išprotėti ir matyti dvasias, bet šįkart, dvasia buvo beprotiškiausias dalykas, kurį kada mačiau.

Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau. Sumirksėjau kelis kartus, o tada nusivylusi, kad vaizdas išnyks, pasitryniau akis.

Kai vėl pakėliau akis, vaizdas liko.

Zayn.

Stovėjo mano namuose apsivilkęs savo džemperį, kurį vilkėjo tą dieną kai pirmąkart atsibudau Kambaryje.

Jis nejudėjo, atrodė lyg kokia vaškinė figūra. Begalo tikroviška, su visomis veido raukšlelėmis ir tatuiruotėmis.

Negali būti.

Tesugebėjau tik pamesti protą, mąstyseną, ir pulti lėkti prie jo, vartydama visus vazonus nuo spintelių.

Pamiršau kaip reikia kvėpuoti, pamiršau kaip delioti kojas viena po kitos ir kaip reikia netikėti tuo ką matau priešais save.

Viską pamiršusi, prilėkiau prie būtybės ir trenkiausi jam į glėbį visa jėga.
Nesvarbu ar tai tikra ar ne, norėjau pasidžiaugti šiuo momentu ir niekada to nepamiršti, nes po velniais, pamačiau suknistą Zayn. Prisiminiau visas mūsų išgyventas emocijas, bėdas, nutikimus, dramas, pykčius, pažadus ir išsiskyrimą.

- Tu čia, - lengvas balsas apglebė mane, bet atrodė lyg kiltų ne iš Zayn, o iš kažkokios kitos erdvės.

- Aš čia.. - pakartojau sukandusi dantis, kad nepravirkčiau. Stipriai stipriai laikiau Zayn, bet jis net nepajudėjo, ir tuo labiau, neapkabino. Balsas buvo šaltas ir lyg netikintis ką mato. Nepasitikintis manimi.

Nepaisant to, turbūt niekas negali įsivaizduoti šio nuostabaus jausmo, kokį dabar patyriau. Momentas - lyg pasaka.
Šiek tiek atsitraukiau nuo Zayn, norėdama jį apžvelgti ir įsitikinti, kad jis vis dar toks pat, kad ir miręs.

Nepaisant to, jog vaikino dvasia buvo žiauriai realistiška, visas kūnas buvo toks pat, jokio randelio, tos pačios tatuiruotės, kiek išblyškusi oda ir akys. Akys tokios pačios. Norėjau tuoj pat įsisiurbti į tas beprotiškai, žudikiškai pasiilgtas lūpas ir bučiuoti Zayn kol tarp mūsų nebeliks nieko tik susiliejusi energija ir mūsų DNR.

- Ar pabūsi su manimi? - paklausiau jo ir taip kvailo klausimo, Zayn palengvėle linktelėjo ir aš apsidžiaugiau pamačiusi pirmąjį jo judesį.

Man nelipo tai, kad Zayn nešnekėjo. Nerodė jokių veiksmų, noro apglėbti mane ar net pabučiuoti. Paliko stovėti kaip musę prarijus. Viskas dar atrodė priblausę.

Tai nuo alkoholio.
Ir nuo paslaptingojo nuodo skirto man matyti netikras haliucinacijas.

Pripažįstu, kad Zayn buvo realistiška haliucinacija. Netikra, bet juntama ir girdima.

Bandžiau šnekinti jį, Zayn sustingo ir viskas. Mačiau, kad kvėpuoja ir kilnojasi jo krutinė, bet tai ir buvo viskas.

Jokių ženklų, kad Zayn manęs nori.

- Pasakyk ką nors, - graužiančia gerklę išlemenau. Rinkosi ašaros, buvo sunku kalbėti.

- Ištark bent žodį, - pakartojau prašymą garsiau, bet nieko nepešiau.

- Suknistai prasižiok ir išlemenk man ką nors, Zayn Malik!

Šįkart, balsas sutvirtėjo, bet dar jaučiau palūžusius jausmus ir skaudančią širdį.

Ir tada tai atsitiko. Zayn prakalbo.

- Negalim būti kartu.