Decisions || zayn

39/1

Kad ir kaip norėjau pabėgti nuo viso to šlamšto - negalėjau nesijaudinti dėl Zayno.
Kur jis? Ar jis sveikas? Ar jis tyčia mane paliko? Ar..
Ne. "Ar jis tyčia mane paliko" klausimas yra, bene, pats svarbiausias, todėl mano ir taip sujauktos mintys vis grįžta sulyg šiuo klausimu.
Buvo tos pačios dienos vakaras.
19:45.
Ir jis net negrįžo.
- Jėzau, sugrįžk į Žemę, Zoe.
Krūptelėjau ir vos neišmečiau iš savo rankos stiklinės su vodka.
Vodka? Tai tikrai sugebėjo bent kiek pagerinti mano sušiktą nuotaiką.
- Negaliu patikėti, kad vis dar apie jį mąstau, - burbtelėjau Rez.
Pirmiausia, kai neradau Zayno jo praeities namų lovoje, paskambinau Louis, bet atsiliepė ne kas kitas, o Rez. Todėl štai aš ir čia - sėdžiu su nėščia drauge miestelio bare ir rankoje sukalioju didelę stiklinę alkoholio.
Dieve, prisiminus, aš very os nepadariau TAI su Niall Horan. Šitoje vietoje.
- Tai nemąstyk, užblokuok tą vaikiną mintyse, neleisk jam ateiti pas tave, - geradarės balsu ištarė Rez ir atsigėrė apelsinų sulčių. Žinojau, kad kenčia. Ji labai nenorėjo atsisakyti alkoholio, nes pernelyg jį mėgo.
- Lengva pasakyt, - atsiraugėjau tyliai. Išgėrusi antrą stiklinė šalto gėrimo, jaučiausi nesavame kailyje. Atrodė lyg.. Atrodė lyg niekas man neberūpėtų. Lyg Zayno dingimas būtų tik šūdas palyginti su manosiomis prigalvotomis bėdomis.
Pavyzdžiui, kaip aš norėčiau dabar pasidulkinti su Louis.
O taip va.
Pasidulkinti ir parodyti tai Zaynui, kad jis matytų kaip negalima palikti vienos išbarškintos Zoe Young.
- Tu kažkur išplaukusi, - prisimerkė Rez ir atėmė iš manęs stikliuką. Jos žvilgsnis lėtai nusisuko ties gėrimu. Žinojau, kad ji nori.
Vyptelėjau.
- Nori? - pakėliau antakius, - Gerk.
- Išprotėjai, - pakratė galvą Rez. Jos akys spindėjo.
- Viskas man nusispjaut, gerk! - šūktelėjau.
Keli žmonės jau spėjo atsisukti į mano šūksmo pusę sumišę ir klaustuko žvilgsniu.
- Tau nusispjaut ir mano vaikas? - pakėlė toną Rez. Ji padėjo kuo toliau nuo savęs stiklinę ir bedė į mane stiprų "motinišką-lyg jai rūpėtų" žvilgsnį.
Atsikosėjau.
- Kažin ar tas vaikas tavo, išvis, - subeveldžiavau kažką. Akyse mirguliavo, o šnekėjau nerišliai.
Rez atsistojo per sekundę vis nenuversdama kėdės ir piktomis akimis sužaibavo.
- Kaip tai ne mano? Ką čia šneki! - suprunkštė, - Tu nepakenčiama Zoe Young, nekeista, kad tas vaikinas tave paliko!
Dabar aš pati išplėčiau akis ir atsistojau. Grėsmingai priėjau prie Rez. Ji buvo aukštesnė, bet jos neišsigandau.
- Ką pasakei? - sušnypščiau.
Po akimirkos net nesupratau kas vyksta. Rez Folker, mano geriausia draugė, pagriebė stiklinę su nebaigta mano geriama vodka, ir iš visų jėgu metė man ją į krutinę.
Išsižiojusi tik spėjau nulydėti ją akimis ir išgirsti sudužusių stikliukų garsą.
Velniai griebtų, kupina šoko tariau sau.
Mano aptempta maikutė buvo aplaistyta, o kelnes pasipuošusios naujomis dėmemis.
Norėjau lėkti tai kalei iš paskos ir papuošti jos veido lentyna naujais randais, bet kažkas viduje privertė mane susitvardyti ir tiesiog ramiai iš čia išsinešdinti.
Wow. Šito tikrai nesitikėjau.
- Gal tau padėti?
Išgirdusi vyrišką žemą balsą staigiai atsisukau ir mečiausi į žmogysta visu kūnu. Mes abu kritome ant žemės skaudžiai susitrenkdami.
- Tu trenkta, mergyt, - gailiai sudejavo vaikinas, bet tikrai nejuokaudamas. Pamačiusi jo juodas akis, pajutau šaltus traukulius.
- Zayn, - sušnibždėjau.
- Deja, panele, aš ne Zayn.
Vaikinas atsistojo, nusivalė kažką nuo siaurų džinsų ir pakėlė mane nuo žemės, pačiupęs už rankų.
- Kovingos panelės miestelio bare? Ne, negirdėjau, - suprunkštė jis apžiūrėdamas mane labai įdėmiai ir ramiai.
Vis dar giliai šnopavau negalėdama nieko galvoti. Tai nebuvo Zayn ir jis net nebuvo labai į jį panašus, bet tos akys..
Juodos akys kurias matydavau tik Zayn pažvelgus į mane.
- Tu ne Zayn, - suburbėjau. Pasitikrinau džinsų kišenėje, ar turiu telefoną ir pasisukau eiti ties įšėjimu.
- Palauk, - išgirdau australietišką akcentą už savęs. Galėjau ląžintis, kad tai tas pat Zayno akis turintis vaikinas, bet į jį neatsisukau. Giliai kvėpavau. Norėjau išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro. Kažkas manyje vis maišėsi, kilo įvairiausios keistos mintis ir dar Rez.
Ta maža kalytė užsiraukė ant manęs, nors nepadariau nieko.
Negi ji dar nespėjo pamatyti kokia galiu būti gruboka savo pirmais ant liežuvio galo tūnančiais žodžiais? Žinau, kad nebesugrąžinsiu tos valandos ir nebus taip, kad ji man atleistų. Per daug susinervinome: ir ji, ir aš.
Vaikinas paėmė ir padėjo savo ranką man ant peties.
- Gal tau padėt? Nesimato jog esi blaiva.
Nusijuokiai. Dievas žino, kodėl.
- Man viskas gerai, duok praeiti, - pasakiau prasistūmusi pro jį. Atidariau lauko duris ir išėjau į lauką.
- Tavęs tikrai nereikia parvešti? - atkakliai prašynėjo. Pavarčiau akis ir piktai atkirtau, pasitraukdama kuo toliau:
- Atstok, po galais.

Kai vaikinas pasitraukė nuo manęs, aš išsitraukiau telefoną ir norėjau paskambinti taksi, kad parveštų, bet atrakinusi ekraną, pamačiau ko nereikėjo matyti.
Suspaudė širdį. Prisiminiau, kodėl aš čia.
Zayn.
Užsimerkiau ir įkvėpiau. Nežiūrėdama akimis paspaudžiau pirštu "Ištrinti nuotrauką". Tai buvo vienintelė jo esanti nuotrauka. Tuoj pat pakeičiau savo ekrano paveiksliuką iš Zayn (besišypsančio ir bučiuojančio mane į lūpas) į kažkokį mėlyną, paprastą background'ą.

Nekenčiu. Nuoširdžiai tavęs nekenčiu, Zayn Malik.
Kad tu prasmegtum amžinai, tariau sau mintyse ir paspaudžiau taksi numerį.

Primenu, jog iki pabaigos liko vos dvi dalis. Kita dalis - finalinė, bet nevisiškai. Epilogas atskleis visas paslaptis, o finalas tiesiog jus turbūt numardins. Juokauju, bet šiaip nelabai juokauju. Haha.
Laukit kitos paskutinės!
Komentuojame!💕