Decisions || zayn

2 - 12

Stovėjau prie šaudyklos gaudydama kvapą nuo bėgimo.

Spėjau. Lentelė su užrašu "Atidaryta" buvo vis dar atsukta žmonėms iš lauko pusės. Iki užsidarymo buvo likusios vos dešimt minučių, bet aš stipriai nulenkiau durų rankeną ir nužingsniavau ties savo taikiniu.

- Lankaisi čia ne pagal tvarkaraštį, vėluoji į susitikimus ir dar sumastai atsidurti man kraunantis paskutinius daiktus ir užrakinant duris. - Mane pasiekė smagus Tailerio šypsnis bylojantis, kad jis tai prikaišioja ne iš pikto.

Atsisėdau ant jo odinio ofisinio krėslo ir demonstratyviai užsikėliau kojas ant stalo.

Nebūčiau taip dariusi, bet nenumaldomai norėjau atkreipti jo dėmesį į save.

Ir tai pavyko. Netrukus jo žvilgsnis, kiek imtymesnis, nuslinko nuo mano aulinukų iki pat krūtinės ir tada nekaltai klapsančių akių.

- Norėjau tave pamatyti. - Tariau apžiūrėdama jo gerai sudėtą kuną. Kadangi orai šilo, buvo prisidengęs tik odine striuke.

Staiga pastebėjau save matant vaizdą, kaip nuėmus striukę paliečiu jo tvirtas įdegusias rankas.. Kaip pirštai kyla aukštyn kol paliečia jo minkštas, kiek raustelejusias lūpas.

Taip neturi būti, išbaru save mintyse, iš kur tokios mintys?

- Ak, Zoja, atleisk, neturiu laiko šiaip sau pasišnekučiavimams.. Galbūt nuspręsk atvykti čia savo laiku? - Taileris sudėjo paskutines sidabrines kulkas į futliarą ir dar kartelį apžiūrėjo ar viskas savo vietose šaudymo kambary. Taip tikslingai tvarkydamas savo darbo vieta jis davė pareigingo ir atsakingo asmens įvaizdį.

Kuom jis gali būti pavojingas?

Nukėliau kojas ir suraukiau antakius.
- Šitiek sukoriau kelio ir nesuteiksi man net menkiausios galimybės užklausti vieno klausimo?

Jis nužingsniavo lėtai prie manes. Sustojo tiesiai priešais savo krėslą, kuri užėmiau lyg būtų mano, ir mane nustebindamas pasirėmė rankomis į porankius. Būdamas šitaip arti jis nemenkai mane sujaudino.

- Gražiai atrodai, bet pasakysiu tau ne, - Mirktelėjo sekant jo klastingam vypsniui. Kuris tuojau užsitraukė ir veidas patamsėjo.

Išlaikiau žvilgsnį skirdama jo didelėms akims, bet nevalingai pradėjau leisti nagus į pačią kėdę. Apsilaižiau nervingai lūpas ir burbtelėjau.
- Kaip dėl rytojaus..

- Rytoj sekmadienis. Nedarbo diena, jei nesigaudai kalendoriuje, panele Zoja, - Jis atkabino savo gniaužtus nuo kėdės ir nusisukęs persibraukė per savo plaukus.

Nesitraukiau nuo sėdimos vietos, buvau kaip prikalta, bet įžūlumo nenutraukiau.
Vis dėlto, man reikėjo jo. Reikėjo pažinti jį. Ir pažiūrėti kokias paslaptis jis laiko savyje. Mane pradėjo erzinti jo abejingumas.

- Buvai kiek draugiškesnis anksčiau, kiek pamenu.. - Murmtelėjau po nosimi.

Jis atsisuko į mane ir pakėlė vieną ryškų antakį.
- Man niekas nemoka už viršvalandžius. Norėčiau, kad paliktum mane tvarkytis vieną.

Pakreipiau galvą nustebusi, tai nuskambėjo šaltai ir lyg būčiau įkyri sesuo išsiveržusi į jo kambarį.
- Tu nesi šios šaudyklos savininkas?

Jis atsidusi ir pirštu perbraukė per kiek dulkėtą stalą ant kurio buvo padėtas viliojantis krepšys su tikriausiai įvairiais ginklais.
- Išeik. Susitikimo nebus.

- Kas savininkas?

- Tai tikrai ne tavo reikalas, Zoja. Atsistok ir išeik.

- Gerai, rytoj tu užimtas. Kaip dėl naujos savaitės?

- Daugiau mūsų susitikimų nebebus. Išmokai pagrindus, pasirodei visai toleruojamai, todėl nebeturiu ką tau parodyti.

Man tai nepatiko. Visiškai nepatiko. Kas jis toks po velnių? Kur smagusis Taileris?

- Aš esu tikra, kad šaudymo menas nesibaigia ties pagrindais, bet suprantu, kad nori užleisti vietą naujiems mokiniams, tačiau.. Aš kviečiau susitikti ne šioje aplinkoje.

Jis nerūpestingai patikrino telefono pranešimus ir žvilgtelėjo į manę atrodymas lyg jo kantrybė po truputį gęstų.

- Matau nesupranti iš vieno mano pasakymo. Draugų neieškau. Beje, esi išbraukta iš pamokų.

Ignoruodama tą dalį, kurioje pareiškė ištrynęs mane iš mokinių sąrašo, aš pakilau nuo kėdės ir priėjusi prie Tailerio įsikibau į jo striukės atlapus.
- Manęs neapgauna nuojauta, kad mes galime užmegzti puikius ryšius, Taileri. Prašau neatstumk manęs. Mes jau bendravome. Nesame nepažįstami.. - Įnirtingai stengiausi įpiršti jam savo draugystę.

Jis sugriebė už mano rankų ir vienu judesiu pakėlė jas į viršų sulaikydamas jas vos viena ranka.

- Šita striukė man atsipirko tris tūkstančius. Neleidžiu tampyti už rūbų prasčiokams. Nešdinkis.

Išsimuisčiau iš jo taip greit, kad pati nustebau, bet daugiau klausytis jo šlykščių ir skaudžių replikų nebenorėjau. Pagriebiau savo rankinę ir nužingsniavau prie durų iš jo mažo ofiso kambariuko, kuris dabar man tapo kaip velnio irštva.

Sustojusi atsisukau į jį paskutinį kartą su paniekinamu žvilgsniu.

- Niekingas bjaurybė.

Jis pusiau šyptelėjo ir pamojo ranka abejingai.
- Lažintis neverta, bet esu tikras, kad tu dar grįši ne kartą pas mane. Palikau tau įspūdį, ne?

Sugriežiau dantimis ir keikiau save šitaip silpnai pasirodydama.

Jo atstumimas sužadino mano pyktį ir norą dar labiau įlįsti į jo gyvenimą. Pavadindamas mane prasta pats tiki, kad yra pakankamai geras ir turtingas? Iš kur pinigai? Koks jo tikras darbas?

Kas tu toks, Taileri Veideri?