Decisions || zayn

20

Parėjusi namo išsikroviau savo senus daiktus. Susiradau visas dėžes, kurios buvo užklijuotos ir atsidariusi išsidėliojau viską į vietas. Turbūt tėvai viską tvarkingai sudėjo į dėžes, vildamiesi, kad aš dar grįžiu. Na, va, aš ir grįžau. Tikiuosi daugiau niekada nebedingsiu, visa tai, užknisa. Vaikščiodama iš vieno galo į kitą, nepastebėjau kaip motina įėjo į mano kambarį. Staiga pro duris įsiveržė Monstras ir džiugiai pradėjo laižyti kojas. Pasilenkiau ir leidau jam uždominuoti mano veidą.
- Kas jį parnešė? - paklausiau, nors tiksliai žinojau, kad tai Rez su Louis. Motina atėjusi atsisėdo ant mano lovos.
- Louis. Užnešė ką tik, prieš akimirką, turėtum atidžiau prižiūrėti šunį.
- Aha, gerai, - mestelėjau. Paglosčiau šunėką ir grižau prie savo daiktų kraustymo.
- Manau, kad jau laikas tau kraustyti kuprinę, ne lentynas.
Pakėliau galvą stipriai sumišusi.
- Kaip suprasti?
- Grįžti į mokykla, Zoe, - patenkinta savimi ištarė motina. Aiškiai buvo matyti, kad ji tuo džiaugiasi. Ir aš būčiau laimingesnė, jeigu mano vaikas pagaliau išsinešdintų bent keliom valandom iš namų. Bet aš visiškai nesuprantu, kam grįžti į mokyklą likus vos trims mėnesiams? Taip pasakiusi, tikėjausi išlošti, bet sulaukiau tik bjauresnio atsakymo.
- Zoe, mes su tėvu sutvarkėme visus popierius, leidžiančius tau grįžti į mokyklą.
- Neapsimoka, mam, - bandžiau užprotestuot. Atsisėdau ant grindų. - Visa programa stipriai išsišovė į priekį. Aš labai atsilikau. Galima sakyti, visus metus!
- Tai ne problema, zuikeli, esi protinga ir gabi, sugebėsi prisivyti visą savo klasę. - ramiai atkirto mama. Susiraukiau ir grubiai mečiau į sieną kažkokį seną sąsiuvinį.
- Ei! Tavimi dėta nemėtyčiau savo dienoraščio į sieną, - nusijuokė motina. Ji atsikėlė ir pakėlė tą daiktą. Nupurtė visas dulkes ir įgrūdo man į rankas. Tik paėmus, mane užplūdo pilna prisiminimų.
- Beje, rytoj tau į mokyklą.
Pasigirdo užtrenkiamos durys. Negi tai viskas? Mano gyvenimas tikrai grįžta į senas nuobodžias vėžes?
Staiga suvibravo mano telefonas. Išsitraukiau jį iš po užpakalio ir pažiūrėjau kas rašo.
Nežinomas numeris: Sveika;) spėk, kas čia!
O velniava. Ar tai..
Aš: Zayn?
Išsiunčiau ir su nekantrumu laukiau kol jis vėl atrašys. Truko akimirką, bet atrodė, kad praėjo visa valanda.
Nežinomas numeris: Su malonumu tau pritariu. Taip.
Aš: Pripažįstu, esu nustebinta. Iš kur gavai mano numerį?
Zayn: Paprašiau tavo draugelių, kad duotų.
Kaip, po galais, jis sugebėjo susitikti su jais ir kaip, po šimts visatų, jie davė nepažįstamam vaikinui mano numerį? Pasijutau gyvenanti visiškai laisvame ir pavojingame pasaulyje. Vis dėlto, apsidžiaugiau turinti dabar su kuo pachatint.
Zayn: Ar viskas gerai?
Aš: Ne. Turėsiu grįžti į mokyklą.
Zayn: Ugh, tai knisa.
Aš: Tau pačiam nereikia į mokyklą?
Shit, pasijutau kvaila to paklausiusi. Jis turbūt yra daug vyresnis už mane. Tik dabar atėjo į galvą, kad net nežinau kiek Zayn metų.
Zayn: Hahah, prajuokinai.
Zayn: Tokie kaip aš, neina į mokyklas, Zoe.
Zayn: Bet ačiū už nuotaikos praskaidrinimą!
Nusijuokiau balsu. Turbūt tik jis sugeba mane prajuokinti.
Ironiška, ne? Tas pats jis, kuris privertė mane pamiršti tokius dalykus kaip šypsena, draugai, bendravimas ir juokas.
Bet atgaivino tokį dalyką kaip meilė. Dalyką, kurio niekada nebuvau pajutusi.
Aš: Džiaugiuosi, kad esi toks nepriklausomas. Dabar kiekvieną dieną, tris mėnesius iš eilės turėsiu eiti į tą dievo pamirštą skylę.
Zayn: Maniau, kad pamiršta dievo skylė yra Kambarys.
Sustingau ir vos neišmečiau telefono. Visai apie tai užmiršau. Kambarys. Kodėl jis parašė iš didžiosios?
Aš: Tai nebuvo kambarys, tai buvo namas.
Zayn: Tai buvo Kambarys.
Aš: Namas.
Zayn: Kambarys, mažute.
Nepajutau kaip pati sau suurzgiau. Zayn toks užsispyręs! Padėjau telefoną ant spintelės. Greitai susidėjau savo kuprinę, ir atsigulusi į lovą kartu su Monstru, tuojau pat užmigau.