Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 6

Aš paleidau tėtį iš savo glėbio, atsistojau, piktu žvilgsniu pažiūrėjau į ją ir priėjusi arčiau jai į ausį pakuždėjau "Dek pragare". Ir įkandau jai į kaklą ir tuomet nuo spintelės paėmusi žirkles smeigiau jas jai į širdį.

-Elą! - prie durų stovintis pasakė Džo.

Pamatęs negyvus mano tėvus Džo apšalo.

-Aš jaučiau, kad kažkas negerai todėl atėjau kaip galėdamas greičiau, - žiūrėdamas į mano tėvų lavonus pasakė jis.

Aš negalėdama ištarti nei žodžio, klupau ant kelių ir pradėjau verkti.

-Mano tėvai mirė! Džo, jie mirė! - verkdama sakiau Džo.

-Ela, prašau neverk. - pasakė Džo tuomet jis atbėgo prie manęs ir smarkiai apkabino. - Juk ne viskas prarasta. Turi mane! Aš tavęs tikrai nepaliksiu! Niekada! - žiūrėdamas man į akis sakė jis.

Taip, jis buvo vienintelis mano ramstis. Žmogus kuriuo galėjau pasitikėti. Supratau, kad jeigu taip nutiko taip ir turi būti. Bent Alė manęs nebekankins. Džiaugiuosi, kad ją nužudžiau. Galėsiu ramiai gyventi. Tačiau liko dar keli šimtai mokinių kurie manęs nekenčia.

***

Šįryt mane prižadino SMS garsas.

"Labas Ela. Eisi į mokyklą? -Džo"

Nieko negalvodama atsakiau :

"Labas taip, juk nėra iš ko rinktis"
Ir iškart gavau žinutę:

"Už 5min būsiu pas tave. Myliu xoxo"

Aš greitai susidėjau reikiamas knygas į kuprinę, užsidėjau languotus marškinius, juodas kelnes ir VANS sportbačius, susišukavau plaukus ir lipdama laiptais žemyn juos susirišau į uodegėlę. Einant į virtuvę suskambo durų skambutis. Greitai nubėgau prie durų. Ten stovėjo Džo su puokšte raudonų gėlių.

-Tikiuosi tau patiks. Nelabai žinojau kokias gėles pirkti tačiau labai norėjau tau bent kažkiek praskaidrinti dieną. - su nedidele šypsena pasakė Džo.

-Ačiū. - pasakiau apsikabindama jį, - užeik, - pasitraukiau praleisdama Džo įeiti į vidų.

Paėmiau gėles ir pamerkiau jas į mamos mėgstamiausią vazą.

-Vau, koks gražus ir jaukus namelis, - bandydamas nutraukti mano mintis pasakė Džo.

-Ačiū, bet juk tu vakar buvai, - suglumusi pasakiau.

-Taip, bet ėjau dėl tavęs, o ne apsižiūrėti namo, - dairydamasis aplink mano mamos statulėlių kolekciją pasakė jis.

Mano mama labai mėgo visokias statulėles. Kai nuvažiuodavom į kokią nors kitą šalį ji visada nusipirkdavo statulėlę kuri atspindi tą šalį. Taip, aš nebuvau visose kelionėse kuriose buvo ji su tėčiu. Aš dažniausiai būdavau palikta pas tetą Nona. Ji mane prižiūrėdavo. Tačiau ji prieš kelis metus mirė nuo infarkto.

Staiga man pradėjo svaigti galva.

-Ela, tau viskas gerai? Atrodai, kad tuoj nualpsi,- susirūpines paklausė Džo.

-Taip, man viskas gerai, - nenorėdama, kad jis rūpintūsi pasakiau.

-Ne, Ela nemeluok. Aš vampyras skaitau tavo mintis. - pasakė jis. - Tu alkana. Jis iš kišenės išsitraukė maišelį su krauju. -Imk išgerk. - duodamas maišelį pasakė jis.

Po kelių minučių pasijaučiau daug geriau.

-Ačiū tau. Jei ne tu aš tikriausiai jau senai būčiau pakračius kojas, - laikydama jo ranką pasakiau.

-Ne, nebūtum, - drąsiai pasakė jis.

-Kodėl taip manai? Pažiūrėk į mane aš esu tokia silpna, kad net nemanau ar pakelčiau kėdę. - šiek tiek nusišypsodama atsakiau.

-Pakeltum. Dabar tu galėtum pakelti netgi 20kg sveriantį akmenį. - gana rimtai pasakė Džo.

Aš norėjau kažką jam sakyti tačiau tuo metu suskambo mano telefonas. Jau buvo pusė 8 ir buvo pats laikas keliauti į mokyklą.

***

Kai įėjom į mokyklą visi į mus žiūrėjo. Tikriausiai nesitikėjo pamatyti manęs susikabinusios rankomis su mokyklos gražuoliuku. Aš ir pati negaliu patikėti, kad einu su juo per mokyklos koridorių.

-Kaip jautiesi? - tyliai paklausė Džo.

-Keistai, - nusišypsodama atsakiau, - į mus visi žiūri.

-Dabar žiūrės dar labiau, - jis pagriebė mane už rankos ir prisitaukė prie savęs. Mes bučiavomės vidurį koridoriaus.. Mokykloje. Tuomet išgirdau kaip daug kas pradėjo mums ploti. Tikriausiai galvojo, kad čia nemokamas kinas mokykloje.