Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 27

Kai pribėgau prie jos ji buvo apdegusi rankas ir šiek tiek veidą. Iš nosies bėgo kraujas.

-Ela! - šaukiau kaip ne savas.

Kelis kartus jei nesmarkiai patapšnojau per žandus, kol pamačiau, kad ji pradeda judėti.

Kai tik atsipeikėjo jos apdegimai pradėjo gyti.

-Kas čia įvyko? - užkimusi paklausė.

-Tu užlipai ant sprogstamųjų medžiagų ir na pati žinai... - pasakiau kiek neapgalvojęs.

Kai ji pamatė, kad jos nudegimai dingsta ji pasimetė.

-Pala..

-Taip, tavo vampyrų rūšis gali gyti. - pasakiau petraukęs ją.

-Ai mat kaip. - nusijuokė.

-Galėsi atsistoti? - įsiterpė Danielius.

Vos nespėjus Danieliui pabaigti sakinio Ela jau stovėjo lyg nieko nebuvo nutikę.

-Aha. - nusišypsodama pasakė ji.

/Ela/

Kai atsikėliau mes visi toliau ėjome. Staiga pamatėme nedidelį bunkerį. Jis buvo betoninis kas amne šiek tiek glumino. Tokio dydžio betoninis bunkeris nėra pastatytas be reikalo.

-Išsiskirstom,- kai priėjom prie bunkerio pasakė Klarkas.

Aš ėjau su Džo, o Danielius su Klarku. Mes vaikščiojome aplink bunkerį ir ieškojom kokių nors užuominų.

-Ela, Džo! - išgirdau Danielių šaukiant. Nieko nelaukdama su Džo nubėgau prie Danieliaus ir Klarko. -Čia yra kažkokios durys. - rodydamas į metalines duris pasakė Klarkas.

Džo tiesiog pažiūrėjo į duris ir jos išsilydė kaip sviestas ant paskrudintos duonos.

-Na, reikės man prie to priprast. - pakilnojusi pečius pasakiau Džo.

Kai įėjome į bunkerį buvo tamsu. Visi vaikščiojom ratais kvadratais ieškodami kažko kai staiga aš už kažko užkliuvau, tačiau tai nebuvo nieko panašaus į akmenį ar dar kažką. Iš kišenės išsitraukiau savo telefoną ir įsijungiau žibintuvėlį. Ant žemės sėdėjo kažkoks vyras. Jam buvo užklijuota burna su lipnia juostele ir surištos rankos. Pats vyras atrodė, kad net nekvėpuoja.

-Džo, - tyliai šūktelėjau. Jis greitai atsirado prie manęs ir pamatęs tą vyrą pats nustebo. -Pažįsti jį? - paklausiau. Mačiau, kad jo akyse rodėsi ašara.

-Čia mano tėtis. - pasakė jis.

Po šių Džo žodžiu aš nebesigaudžiau kas vyksta. Jo tėvai juk abu buvo mirę, o dabar mes Džo tėtį randame kažkokiame bunkeryje.

Nieko nelaukdamas Džo nuėmė nuo savo tėčio burnos lipnią juostelę ir atrišo rankas. Tada bandė jį pažadinti.

-Tėti. Tėti. - verkdamas ir tapšnodamas jam per žandus kartojo Džo.

Staiga jis pradėjo judėti ir pamatęs Džo nesuprato kas vyksta.

-Sūnau? - sutrikęs paklausė.

-Taip tėti čia aš! - apsikabindamas savo tėtį pasakė Džo.

Visai buvau pamiršusi dėl ko čia atvykau. Kai pamačiau tokį laimingą Džo viskas tiesiog užsimiršo, tačiau žinojau, kad turiu rasti mamą.